Šiemet pirmą kartą Šantų pirkioje tiek daug žmonių už šventinio Kūčių stalo. Vaišes ruošė trys šeimininkės, užtat pagaminta buvo visko daug, bet griežtai prisilaikant pasniko. Buvo daug šviežios žuvies, įvairiai paruoštos silkės, raugintų grybų, išvirta bulvių. Moterys aliejuje privirė saldžių spurgų prie spanguolių kisieliaus. Na žinoma, į stalą buvo paduoti ir tradiciniai šlyžikai su aguonų pienu.
Viktoras atkimšo butelaitį skaidriosios, bet moterys tuoj pasipriešino. Kiek pasiginčiję, pagaliau visi nutarė, kad degtinė nepažeidžia pasniko reikalavimų, ir Šantienė atnešė stiklelius.
Už  stalo net keturi vyrai kaip mūrai  ir trys visai simpatiškos moterys. Ypač Nastutė... Šiandien ji ypatingai graži.
Jaunuoliai nenuleidžia nuo jos akių. Tai mato ir Viktoras. Jam jau sukasi galvoje toli siekiančios mintys. Jis mato, kad sūnums patinka Nastutė ir jis kaip tėvas galvoja, kaip būtų gerai katrą iš jų suženyti su ja...
Po dešimties metų pats išvažiuotų kitur, o sūnui paliktų išblizgintą ūkį. Pagyventų jis kaip užkurys, Viktoras jau turi atidėjęs vaikams nemažas sumas, o kai nukaršins tėvukus, pats vienas liks gaspadoriumi  ir galės valdyti tvarkingą keturiasdešimties hektarų ūkį. Viktoras jau ne kartą apie tai pagalvojo, bet jam neduoda ramybės nuolat čia besilankantis vaikinas, vardu Anzelmas: „Kas jis toks? Iš kokio jis vienkiemio?“ Kad jis buvęs Nastutės jaunikis, Viktoras nieko nežino, bet jam neramu, kad jis čia dažnai rodosi, kad lanko Nastutę. Viktoras pastebi, kad mergaitė vaikino nesibaido, o visai maloniai su juo kalbasi, išeinantį keliuku palydi iki pat vieškelio ir grįžta kažkokia susimąsčiusi...
Taip, taip... Jis tai pastebėjo... Ir neapsiriko. Nastutė apie Anzelmą iš tikrųjų daug galvoja.
Per visą tą sunkų laikotarpį po gaisro Anzelmas su tėvu labai daug padėjo. Matydama, koks Anzelmas nuoširdus, gero būdo, toks malonus jai, dabar įsitikino, kad jis joks laidokas, kaip jai pasirodė prieš vestuves. Ji pakeitė savo nuomonę, gailisi taip žiauriai su juo pasielgusi ir, rodydama jam išskirtinį dėmesį, bando išpirkti padarytą nuoskaudą. Bet tai dar nereiškia, kad ji mielai už jo tekėtų, jeigu Anzelmas vėl jai pasipirštų.
Jai šiuo metu labai patinka Viktoro vyresnysis sūnus Valdis. Jis tik keliom valandom vyresnis už savo brolį Vytą, tačiau jie labai skirtingi. Valdis labiau panašus į tėvą, stambaus kūno sudėjimo, na o Vytas – simpatiškas ir dailus jaunuolis.
Jeigu jau atvirai, tai užvis labiausiai, net Nastutei pačiai sau gėda prisipažinti, jai prie širdies jų tėvas Viktoras. „Štai kur tikras vyras...“
Kiek buvo piršlių, ir jaunesnių ir vyresių, bet nė vienas taip neužkabino širdies, kaip jis. Kad ir Anzelmas, ir tie patys Valdis ir Vytas kaip neapsiplunksnavę viščiukai, palyginus su Viktoru. Jis valdingas, energingas, veiklus, gražus.
Kad ir kur pamatysi – ar už plūgo, ar prie statybų, ar kieme, pasiruošusį važiuoti, jaunatviškai stryktelėjantį į bričkutę ir suraginantį arklį vadelėmis, visi judesiai, gestai, kalba, juokas – viskas natūralu, gražu, patrauklu, be jokių pastangų save parodyti. Tiesiog spinduliuoja jėga, pasitikėjimu ir užtikrintumu.
Pagaliau tamsūs, nežymiai žilstelėję smilkiniuose, nuo sklastymo suversti į dešinę pusę,  plaukai, gražus, tvarkingas jų pakirpimas, ta „mokslinčiaus“ barzdelė – darė jį ne paprastu kaimiečiu, o panašiu į miesto inteligentą.
Nastutei viskas gražu, jai norisi Viktorą nuolat matyti, malonu jį stebėti iš tolo, juo gerėtis, bet atsidūrus arčiau, ji, Dieve gink, neparodo, kad jis jai taip patinka.
O jau šiandien, kai Viktoras šventiškai pasirėdęs tamsiai mėlynu švarku, pilkom kelnėm, baltais marškiniais, pasirišęs kaklaraištį, švariai nusiskutęs, gražiai apsikirpęs buvo toks gražus, kad galima buvo į jį žiūrėti ir žiūrėti. Bet užuot tai darius, Nastutė suka akis į šalį, geriau jau žvelgia į Valdį ar į Vytą, kad tik kas nesuprastų, o labiausiai Viktoras, kas jai rūpi.
– Tai kaip, šeimininke, ar linksmesnės šiemet Kalėdos už pernykštes? – kai sukalbėjo maldą ir pasidalino plotkelę, visi užkando ir išgėrė po stiklelį skaidriosios, paklausė Viktoras Šanto.
– Kurgi ne, – pastatęs tuščią stiklelį ant stalo, prisipažino šis. – Pernai tokiu laiku dar tebeliejome ašaras. Nebuvo ko nė ant Kūčių stalo pasidėti. O šiemet beveik jau atstatyta sodyba ir stalas pilnas gėrybių. Kaip nesidžiaugsi?
– Smagu ir man, – džiaugėsi Viktoras, – turiu pasakyti, kad praėję metai man buvo nelengvi, bet tuo, kas padaryta, aš irgi patenkintas. Šiemet bus mažiau statybų, daugiau liks laiko lauko darbams. Ten skirsim visą dėmesį. Ten reikia žiūrėti kuo didesnės tvarkos. Iš žemės visa nauda ir pajamos. Praeitais metais vien tik išlaidavom, dabar reikia pasidaryt pinigo, kad nors dalinai pasidengtų padarytos išlaidos dėl statybų.
– Tai jau taip, – pritarė Šantas, – jeigu gerai prižiūri žemę, ji neliks skolinga. Aš žemelės neapleidau, bet dabar, kai pamačiau kaip pats tvarkaisi, tai pagalvojau, kad galėjau ir aš kai kur geriau padaryti. Kai ko nesupratau, kai kur trūko darbo jėgos. Samdydavau tik mergą ir berną, o daugiau prisidurdavau padieniais darbininkais.
– Žinoma, kad prie tiek žemės pora samdinių per mažai, ypač vyrų. Su tiek žmonių vis liks kai kas nepadaryta, o norint turėt naudos, reikia žiūrėt, kad nė viena žemės pėda neliktų nepanaudota, – dalykiškai išdėstė Viktoras ir atsistojo.
– Tai gal išgerkim dar už praėjusius metus, – vėl pripylė jis stiklelius, – o kai sulauksime Naujų metų, išgersime ir už Naujuosius.
Vyrai išgėrė, o kai pastebėjo, kad moterys negeria, dar paragino.
– Na, kodėl gi mūsų mielos šeimininkėlės negeria? Negi joms praėję metai buvo blogesni negu mums, vyrams? Jeigu ne, tai išgerkim po vieną visi kartu, – pripylė stiklelius dar vyrams, – ir tam vakarui užteks. Išgersim ryt po stiklelį, kai grįšim sušąlę iš bernelių mišių.
Šį kartą neatsisakė ir moterys, o Šantienė juokaudama dar pakvietė:
– Mes tai išgėrėm, neatsisakėm, neatsisakykit ir jūs pavalgyti. Tiek visko prigaminom, o tebestovi viskas ant stalo nė nepaliesta. Jūs, vyrai, tik šnekat, o nieko nevalgot.
Tie keli išgerti stikleliai iš tikrųjų sužadino apetitą ir tik dabar visi sočiai pavakarieniavo. Tuo labiau, kad pagaminta buvo daug ir skaniai. Visi valgydami šnekėjosi, juokavo ir nė nepamatė, kai atėjo vidurnaktis.
Pasižiūrėjęs į laikrodį ant rankos, Viktoras pakilo, o su juo ir abu sūnūs.
– Laikas miegot, rytoj anksti keltis į bažnyčią. Beje, kas norit važiuot su manimi? Nei Valdis, nei Vytas nevažiuoja. Tokie tinginiai...
– Važiuosiu aš, – pareiškė Šantas.
– Ir aš, – prisidėjo Šantienė.
– O  panelė nenori? – pasisuko Viktoras į Nastutę.
– Norėčiau, jeigu dar būtų vietos, – atsakė ji.
– O gal iš mūsų šeimos per daug? Gal norės važiuoti ir teta Paulė? Reikia jos paklausti.
– Vietos užteks visiems. Arklį pakinkysiu į didijį važelį ir išvažiuosim anksti. Žiūrėkit nepramikit, – išeidamas dar perspėjo Viktoras.
Po teisybei Nastutei nelabai rūpėjo mišios. Ji panoro važiuoti tik dėl to, kad pakvietė Viktoras.
Kiek gi galima stebėti ir grožėtis juo iš tolo, norisi pabūti ir arčiau, ir ilgiau.
Išvažiavo ryte penkiese. Motina su teta Paule atsisėdo ant galinės sėdynės, o Nastutę vyrai pasisodino viduryje ant priekinės. Iš vieno šono tėvas, o iš kito – Viktoras.
Ji su Viktoru šonas prie šono. Ar ką nors jautė jis, bet Nastutė tiesiog tirpo iš malonumo. Kai nuslydęs į provėžą važelis pasvirdavo į šoną, ji, užgriuvusi ant Viktoro, neskubėjo kaip greičiau atsitraukti, bet laukė, kol važelis atsitiesins, ir tik tada šiek tiek atitoldavo.
Dar tamsu, niekas nieko nemato ir nepastebi. Kodėl nepasimėgauti, jeigu taip malonu? Vargu ar pasitaikys dar kada panaši proga?
Na, o ką jautė pats Viktoras? Labai galimas dalykas, kad ir jam jaunos, gražios merginos prisilietimas nemažai reiškė. Toks stiprus Nastutės jausmas negalėjo likti jo nepastebėtas. Kodėl gi jis tada visai neragino arklio ir sąmoningai leido jam bėgti smulkia ristele? Mat greitai važiuojant, mažiau progų nuslysti ir pakrypti važeliui.
Sesuo Paulina neapsikentusi paklausė:
– Ko taip iš pamažiuko važiuoji? Nespėsim į mišias.
Po pamaldų grįždami namo jie vėl susėdo ta pačia tvarka, bet buvo jau šviesu ir Nastutė stengėsi tvardytis. Ji sėdėjo kaip galima tiesiau, važeliui nukrypus per provėžas, stengėsi stipriau atsispirti kojomis į važelio dugną, kad neužvirstų ant Viktoro. Kol parvažiavo namo, ji ir visai atsipeikėjo.
O Viktorui mįslė. Jis per visas šventes nejučiomis stebi Nastutę ir nežino, kaip verinti tą jų kelionę į bernelių mišias. Jis buvo įsitikinęs, kad vienu metu tikrai pajuto mergaitės virpulį, bet bijojo  pervertinti tą pojūtį, kad netektų vėliau skaudžiai nusivilti.
Per tiek metų, atsidavęs darbui ir vaikams, jis vengė moterų: „Kam mano senai skūrai naujas botagas?“ Viktoras buvo išdidus, nenorėjo su niekuo dalintis savo rūpesčiais, pasiekimais ir nesėkmėmis. Dirbo sau, savo šeimai, stengėsi pastatyti vaikus ant kojų, tai ar verta jam dabar, tiek metų sugebėjus slopinti meilės troškimą, sulaukus tokio amžiaus, sukti galvą apie dvidešimčia metų jaunesnę merginą? Juk jis taikė ją į porą vienam katram savo sūnui... Bet, jeigu mergaitės dėmesys būtų skirtas jam, jis pamėgintų... Gal kaip tik dabar išmušė jo valanda?
Vaikai jau užauginti, dešimčiai metų užsitikrino gyvenimą... Gal kaip tik dabar atėjo laikas, kada likimas nori atlyginti jam už patirtą netektį, vargus, rūpesčius, pasiaukojimą ir vienatvę. Žinoma, jeigu neapgauna jo nuojauta... Tai bus galima išsiaiškinti. Laiko yra, reikia tik palaukti...