Kūrybinės kančios — net suėmė juokas.
„Ar būsi jau pamokas savo išmokus?“

Atskrido mintelė, įšoko į plaukus
Ir tupi, vis kuičias — atsakymo laukia.

Matau ją, stebiuosi — iš kur man žinoti,
Kiek bus pamokų dar gyvenime duota.

Vienas jau išmokau, o kitos — kartojas,
Kai vėl apsilanko, net pakerta kojas.

„Ramiai jas stebėki“, — širdis šitaip sako.
Stebėjau, stebėjau — jų jėgos išseko,

Ištižo, išsikvėpė ir dingo lyg rūkas.
Dėl ko šitaip jaudinaus! — stebiuos atsisukus.

Ir taip po truputį — kaip skirta Dievulio,
Vis mokaus ir mokaus tarytum nuo nulio.