Pribiro sekundžių į saują,
Laikau ir nustebus dairausi.
– Su savo laiku ar draugauji?
Šnabždėjo viena man į ausį.

Prikrito minučių į delnus
Ir ėmė lyg pasaką sekti,
Kad laiko lytėjimai švelnūs –  
Čia pat jis ir dieną, ir naktį,

Vis tiksi, pulsuoja ir bėga
Tik Žemėj. Erdvėj – begalinis.
Ar esame mes jau pajėgūs
Suvokti, kad laiką pažinom?

Pribiro sekundžių į saują
Ir kuždasi tyliai sugulę.
Geresnio tu laiko nerasi,
Nors skriski į patį Mėnulį.

Šis laikas, šis būvis tau duotas,
Akimirkos eina – praeina.
Kas buvo negrįš, nors raudotum,
Geriau padainuok širdies dainą.

Daryk, ką svajojai daryti,
Prie ko širdis veržės nuo seno,
Juk laikas atrodo mažytis,
Kai didžios svajonės gyvena.