Būna visko. Salam aleikum, salam aleikum.*
Aš mėgstu, kai šilta, ir mėgstu, kai namai kvepia šviežiai iškeptais sausainiais su imbieru. Arba cinamonu. Na, iš bėdos tinka ir vanilė. Mėgstu išgirsti, kaip jis ryte atsuka vandenį, ir šis dūžta į tūkstančius lašelių liesdamas plyteles.
Mėgstu stebėti, kaip jis, persimetęs rankšluostį per petį, atidaro duris. Nusišypso. Pasislepia už spintos ir skubiai apsirengia. Mėgstu stebėti, kaip jis pasitiesia kilimėlį ant grindų, atsisuka į Mekos pusę ir pradeda šnekėti man nesuprantama kalba. Šnabžda man nesuprantamus žodžius. Pasilenkia, po to atsiklaupia, priglaudžia kaktą prie žemės tarp savo ištiestų delnų.
Galiausiai jis pasisveikina, vieną kartą pasukdamas galvą į kairę, o kitąkart – į dešinę pusę. Nusišypso, sulanksto savo kilimėlį ir pasisveikina:
– Labas rytas, mažyte.
– Labas rytas, meile, – sakau jam aš.
Jis jau daug moka. Moka išmėtyti kojines po vieną ir palikti neišplautus indus. Pritrupinti ne tik ant stalo, bet ir ant grindų. Jis moka miegodamas sukuisti  paklodę ir užklotą periodiškai pasisavinti. Matyt, tam, kad apkabinčiau, pabučiuočiau ir pasakyčiau, kaip labai jį myliu.
Būna visko. Būna, tiesiog gulim ir žiūrim vienas į kitą. Visiškai be žodžių. Būna, jis glosto mano šlaunis, jo pirštai nedori, vis ieško šilumos. Būna, užsimerkiam, kad nematytume pasaulio ir būtume tik mudu du. O aš dažniausiai atsuku nugarą.
– Kodėl? – vis klausia jis manęs.
– Man taip saugiau.
– O man taip nepatinka.
Aš tik šypsausi ir užmerkiu akis. Girdžiu, kaip jis atsidūsta, prisispaudžia prie manęs, mano pėdas suspaudžia tarp savo blauzdų, o lūpas priglaudžia prie kaklo, ties stuburu, prie pat plaukų. Girdžiu, kaip nurimsta jo kvėpavimas, kaip jo kūnas atsipalaiduoja.
Tada aš atsargiai apsisuku jo glėbyje. Stebiu jo akis, nosį, lūpas. Švelniai bučiuoju jo smakrą. O jis šypsosi, miega ir šypsosi.
Būna visko – būna, pykstamės. Šaukiu, vis bandau jį pargriauti, ašaros bėga skruostais, o jis žiūri į mane vaikiškomis akimis. Jis nesupranta, jis bijo, o aš pykstu. Vis bandau jį užgauti, o jis spaudžia mane savo glėbyje. Tada tiesiog pratrūkstu, kojos jau nebeklauso, tik verkiu, verkiu, o jis glosto mano plaukus, prispaudęs mane prie savo krūtinės.
– Viskas gerai, mažyte, viskas bus gerai. Neverk, nebeverk.
Užmingu. Kai pramerkiu akis, jo jau nėra. Namie tylu. Nei imbiero, nei cinamono, nei vanilės. Apsiverčiu ant kito šono ir pravirkstu. Tik dabar jau niekas neapkabina.
O vakare jau iš tolo girdžiu jo žingsnius. Girdžiu, kaip jis lipa laiptais, atrakina duris.
– Labas, mažyte, – jis man sako.
Bučiuoja mane į skruostą, į lūpas, tačiau tik trumpai. Nusimetęs drabužius vėl jis leidžia vandenį. Vėl girdžiu, kaip jis dūžta į tūkstančius lašelių, vėl matau jį tiesiantį kilimėlį ir šnabždantį maldą. Vėl matau jo nusilenkimą, jo kaktą, prigludusią prie žemės.
– Salam aleikum, – jis sako pasukdamas galvą dešinėn. – Salam aleikum,  – dabar jau į kairę.
Būna visko. Būna, kad turi planų ir tada ateina jis. Taip visiškai netikėtai, įsibrauna į tavo gyvenimą, viską sujaukdamas. O tada tu tampi kūrėja. Statytoja. Moterimi. Atrandi savo pasaulį. Sulankstai jo kojines ir išskalbi jo drabužius. Nuvalai jo paliktus trupinius ir išplauni jo lėkštes. Pakloji lovą. Ir, rodos, kad viskas taip ir turi būti. O juk būna visko, ar ne?


* Salam aleikum [arab. ramybė tau] – musulmonų pasisveikinimas.