štai ruduo akimirkos
ir obelys šiandien vaisingos ir sunkios
liūdesio vaisiais juodais apkibusios,
lūžtančiomis šakomis

požeminiai srūva šaltiniai
ne miego ir budi sapnuos būtybės
švelnios ir šviesios

jos išaugos tave jos išaugos tave
ir į krantą išneš

niekada nesakyk:
„ak, jeigu kažkas apkabintų“

budi sapnuos būtybės šviesios ir
švelnios aukšto ūgio jos į krantą išneš tave
jos išneš tave į krantą
ir galvą glostys glostys ilgai
įnirtingai lyg darydamos dirbtinį kvėpavimą
ir akimirksniu dings,

kai pabusi bus lyg nieko
nebūtų buvę gyvensi lyg niekur
nieko

o kai štai pavasaris akimirkos
kai štai kalno viršūnėj kai štai
medis gyvas ir gyvas paukštis

tau bus dovanota
galėsi kartoti mankurtišką
„viskas gerai“

ir „tiek to“, svarbu, kad kikiliai
ant kelio, kad klykuolės

Plateliuos

ir undinės
gyvena