Šantas taip ir padarė, kaip pamokė Buivys.
Komisijos pažymėjimo nė nereikėjo, užteko vien seniūno paliudijimo. Neilgai trukus, gavęs iš Buivio arklį, išvažiavo Šantas ubagauti pradžioj po savo valsčių, o paskui ir toliau.
Kiekvieną kartą jis parvažiuodavo ne tuščiomis. Gaudavo lašinių, kokią vištą ar žąsį, grūdų, netgi pinigų.
Gerų žmonių remiamas, Šantas pradėjo viską iš naujo ir susigrąžino norą gyventi.
Sumalęs surinktus grūdus, jis jau turi iš ko išsikepti duonos. Iš kvietinių miltų šeimininkės kepa blynus, verda skrylius, o lašiniai, pačirškinti su svogūnais, visai puikus padažas.
Neužmiršta padegėlių ir artimesnių vienkiemių gaspadinės. Retkarčiais atneša sviesto, kiaušinių ar grietinės sriubai pagardinti.
Šantas, lankydamasis tolimeniuose valsčiuose, jau nebegali kasdien grįžti į namus. Atsidūrus kur toliau, tekdavo prašytis nakvynės. Kam varyti arklį tokį ilgą kelią, jeigu rytoj vėl grįši į tą pačią vietą?
Kitą kartą jis negrįždavo namo net dvi naktis iš eilės, nakvodavo vienkiemiuose, jeigu  nesusidarydavo pilnas vežimaitis. Būna, kad visai gerai pasiseka, tada užtenka ir vienos nakties.
Vieną pavakarę Šantas nakvynei pasirinko netoli nuo vieškelio, gausybės žaliuojančių medžių apsuptą, raudonais stogais sodybą.
Keliukas nuo vieškelio, kuriuo jis atvažiavo į kiemą, iš abiejų pusių buvo apsodintas tuopomis, o akmenimis grįstas kiemas – apjuostas tankiai sužėlusių akacijų krūmais. Įėjimui į gonkas tarp akacijų buvo paliktas mažesnis tarpelis, o įvažiavimui į kiemą – platus, kuriuo galėjo vienas šalia kito laisvai įvažiuoti net du vežimai, tarpas.
Kieme Šantas arklį pririšo prie arkliams rišti skirtos karties, iš kišenės išsitraukė padegėlio pažymėjimą ir, per didžiulę priemenę atėjęs iki pirkios durų, pabeldė.
Duris atidarė aukštas, stambus, žilstelėjęs, su ūsais, smailiai pakirpta barzdele, simpatiškas vyriškis.
– Užeikit, – pakvietė ir, paėmęs iš Šanto rankų jam rodomą pažymėjimą, perskaitė.
– Prašom arčiau, – grąžino popierių Šantui, – šeimininkės jau ruošia vakarienę, pavalgysim.
– Dar norėčiau paprašyti nakvynės... – nesitraukdamas nuo durų, paprašė Šantas. – Jau temsta, vietos man nežinomos... Kažin, jau turbūt nepasisektų pasiekti kokį nors kitą vienkiemį iki nakties?
– Suprantama. Galėsit, – mielai sutiko žmogus, – sėskitės, tuojau pavakarieniausim.
– Jei taip, tai aš eisiu iškinkysiu ir pagirdysiu arklį, – sujudo Šantas. – Dar būtų gerai, kad šeimininkas leistumėt kur nors pasišienauti glėbelį žolės. Jam labiau reikia vakarienės negu man... – dar pajuokavo įsidrąsinęs Šantas.
– Žinoma, pasidairykit ten, kur atrodys patogiau, ir pasišienaukit. To gero vasarą visur pilna, – pritarė vyras, – o mes palauksime.
Po vakarienės šeimininkas maloniai kalbino Šantą.
– Kada įvyko nelaimė? Ar labai nukentėjot? – klausinėjo, atrodė, nuoširdžiai užjausdamas.
– Liepos pabaigoje, – pasakojo pažvelgdamas į dar du sėdinčius už stalo suaugusius vyrus, merginą ir pagyvenusią moterį, turbūt žmoną.
Kalbėdamasis su už stalo sėdinčia šeimyna, Šantas spėjo apsižvalgyti ir po vidų.
Pirkia neįprastai didelė, aukšta, plati ir erdvi. Langai šiašiašibiai, tokie, kokie būna dvaruose. Patalpą į dvi dalis dalina ne tokie, kaip kaimo pirkiose plytų mūreliai, bet status, platus, smėlio spalvos koklinis pečiukas ir taip pat ilga koklinė viryklė, sujungta su duonkepiu pečiumi.
Pirkia, aiškiai matosi, ne šiaip sau ūkininko, o ir pats gaspadorius ne toks kaip visi. Su tais savo ūsais ir barzdele primena kokį nors viršaitį ar didelės žemės savininką, o gal net „šlėktą dvarininką“.
– Nuo ko gi kilo gaisras? – šeimininkas taip pat maloniai teiravosi toliau.
– Nuo perkūnijos per audrą... – atsakė jam Šantas su tam tikra pagarba. – Per patį vidurnaktį trenksmas išvertė iš lovos... Sudegė daržinė su šienu, tvartas su visais gyvuliais, svirnas su mėsa, lašiniais, kumpiais, dešromis ir skilandžiais... – tyčia viską išvardijo, kad padarytų didesnį įspūdį šeimininkui, – ir vazaunia su visais ūkiniais padargais... Liko tik gyvenamas namas ir javai ant lauko... Na, dar klėtis su šiek tiek pernykštinių grūdų.
– Didelė nelaimė, bet nors tiek gerai, kad gyvenamas namas liko. O kaip derlius? Šiemet žmonės skundžiasi, kad išdžiovino... O kaip pas patį?
– Kol kas, dėkui Dievui, viskas gražiai atrodo. Teisybė, tos pačios nakties audra suguldė šmotą rugių, bet, matyt, ruožu ėjo, kad visko nenuniokojo.
Po vakarienės, kai visi išsiskirstė ir šeimininkės nukraustė stalą, vyrai liko sėdėti ir kalbėjosi toliau.
– Taigi, – tęsė šeimininkas, – nuimsi derlių, šiek tiek atsigausi. Patyrus tokius nuostolius, bus nelengva pradėt gyvent. O kiek gi paties žemės yra? Kiek hektarų valdai?
– Du valakai ir gabalas miško. Dirbti aš jos nebegalėsiu. Nei gyvulių, nei padargų... Neaišku, kaip bus su sėkla...
– O šeima ar didelė?
– Dabar tik trise. Mes su žmona ir dukra. Vyresnės dvi dukterys jau seniai ištekėjusios.
– Tai ką manai daryt, kai ateis pavasaris?
– Ieškosiu pusininko arba nuomininko, – trumpai pagalvojęs atsakė Šantas. – Nuomininkas būtų geriau. Dar turiu šiek tiek miško ir, už gautus nuomos pinigus, pradėčiau atstatinėt ūkinius pastatus. Vienais metais vieną, kitais metais – kitą. Dar ne senatvė... Keletą metų pats ūkininkausiu, o paskui, kaip Dievas duos. Gal papuls pinigingas žentas... Už bile kokio dukters neleisiu.
– Čia jau pats nelabai ką galėsi padaryt. Gal duktė nenorės tokio, kokį pats išrinksi. Nebe tie laikai... Ištekės už tokio, kokį pati pasirinks, – nusijuokė žmogus.
– Na, kaip bus, taip, – neprieštaravo Šantas, – kai tamsta paklausei, tai ir pasakiau, ką galvoju, o kaip bus, niekas nežino. Iki pavasario dar toli.
– O žinai, kodėl aš paties klausinėju? Kiek žemės, kokia šeima, na viso kito? Aš pats nuomininkas. Štai šitą nugyventą šešiasdešimties hektarų dvariuką aš nuomojuosi jau dešimt metų. Per šv. Jurgį baigiasi nuomos sutartis. Moterėlė, kurios šita žemė, jau visai paseno ir atiduoda ūkį sūnui. Kai aš išvažiuosiu, jis pats žada ūkininkauti. Kitais metais pavasarį aš jau turiu išsikraustyti. Po truputį klausinėjuosi... Buvo čia vienas toks nuo trisdešimties hektarų. Kalbėjomės, bet man tiek žemės per mažai. Su tokiu skaičiumi gyvulių ir su tokia darbo jėga trisdešimtyje hektarų mums nėra kas veikti. Jei du valakai, tai dar, dar... Bet galėčiau nuomotis net tris valakus. Du suaugę sūnūs su manimi lygūs. Kai stojam petys į petį trys vyrai, tai darbai rankose tirpte tirpsta. Kai žemės daugiau, galima ir berną pasisamdyt. Moteriškiems darbams merginos būtinai reikia, o daugiau už litą, kitą padienių darbininkų kiek tik nori. Trys litai už dieną, va tau ir darbininkas.
Ech, kad taip daugiau būtų tavo žemės... Jeigu sutiktum, neatsisakyčiau. O kad pamatytum, kokie mano galvijai, arkliai. Jei nori, dabar pat galime eiti pasižiūrėt, – įsiaudrinęs šeimininkas pakilo, susirado kepurę ir pasuko prie durų. Šantas nusekė paskui jį. – Pamatysi, kokios mano avys, paukščiai, veislinė kiaulė, kuilys ir visa kita.
Su pasididžiavimu, truputį pasigirdamas šeimininkas rodė nepažįstamam, pirmą kartą sutiktam  žmogui savo turtą. Su meile glostė arklius, karves, sujudino avis garde... Tos, subėgusios į vieną kampą, išgąstingai sužiuro į vaikščiojančius vyrus, lyg klausdamos, ko jie nori, ko neleidžia ramiai gulėti? Šeimininkas paskui vedė Šantą į kiaulių tvartą, svirną, vazaunią su visais dideliam ūkiui reikalingais padargais. Aprodė klėtį su aruodais grūdų.
Kai sugrįžo į pirkią, vyrai vėl susėdo už stalo.
– Ir viskas čia mano, – didžiavosi vyriškis, – viskas savo rankomis uždirbta. Aš savo žemės neturiu, bet gyvenu geriau už bet kokį ūkininką. Lauksiu per vasarą ir žiemą, ar neatsiras kas nuomoja didesnę žemę, bet jeigu neatsiras, sutikčiau ir pas patį. Palik, žmogau, man savo adresą, aš parašysiu savąjį, susisieksim.
– Betgi kur pats pas mane pasidėsi su šitiek gyvulių? Nėra nei tvarto gyvuliams, nei daržinės pašarui, – drįso suabejoti Šantas, bet vyriškis tik ranka numojo.
– O ką? Nieko nelaukdami – statysim, – su tokiu pačiu užsidegimu, energingai dėstė jis. – Pamatai tvarto ir svirno liko? Liko. Ant jų ir pradėsim lipdyti trobesius. Ką čia reiškia pastatyti tvartą ir svirną? Tai ne gyvenamą trobą. Pinigų turiu, o kiek išleisiu statybom, atsiskaitysim iš nuomos. O gyvuliai? Kiaules išskersiu išvažiuodamas, o arkliai, karvės, avys gali ir aptvare pagyventi per vasarą.
Jeigu taip išeitų, kad mudu sutartume, tai iki rudens vėl viskas stovės savo vietose, kaip kad buvo prieš gaisrą. Pamatysi...