Buvo vasaros vidurys, liepos pabaiga. Vis dėl to karštis per daug nedusino, o iš už praviro lango besiskverbiantys saulės spinduliai tik dar labiau balino šviesias kambario sienas. Rūta su neutralia nuotaika, pasinėrusi į melancholiją stebeilijosi į kompiuterio ekraną vis iš naujo ir iš naujo vaikščiodama po tuos pačius internetinius puslapius, tikėdamasi pamatyti kažką naujo. Su kaire ranka lėtai vedžiojo šaukštelį po karštos mėtų arbatos puodelį ir skatino cukrų tirpti. Panašiai ir jos gyvenime viskas atrodė: viskas tirpsta, tirpsta, o ji kaip koks kvapnus mėtos lapas išglebusi, pavargusi nuo karščio ir judesio tik abejingai viską iš savęs atiduoda kitiems. Ničnieko sau – tik kitiems. Visą jos gėrį kažkas susimaišo su cukrum ir sugeria savin. O ji taip ir palieka tuščia, tokia liūdna. Tik pati ko gero nesuvokia dėl ko, nes jei nelyginant su mėtomis – stiprybės ir uolumo joje buvo daug daugiau nei kas galėjo bent įsivaizduoti.
Gretimame kambaryje gulėjo josios senelis, kurio dažniausias užsiėmimas net ir vasarą, būdavo žiūrėti nuobodžias televizijos laidas. Tačiau tądien televizorius buvo išjungtas. Medinis nedidukas langas buvo pusiau praviras ir pro jį skardžiai vienas kitą perčirškiantys girdėjosi paukščių balsai. Močiutės nesimatė, turbūt vėl darže plušo – kaip ir kiekvieną vasarą, kai tik Rūta čia atvažiuoja.
Jau ilgokai užsitęsusią Rūtos rimtį nutraukė negarsus, tačiau privertęs stipriai krūptelėti ir išpilti arbatą, senelio šūksnis.
-Rūta! - antrą kartą sušuko jis. Net nedvejodama anūkė staigiu judesiu pakilusi nuo kėdės nubėgo jo kambario link.
-Princese, ateik. Nebijok Rūtele, atsisėsk šalia manęs. - Rūta sutriko. Lėtai priėjo ir klestelėjo ant lovos krašto. Saulės spinduliai švietė tiesiai senelio veidan.
-Gal užtraukti užuolaidas? - pasiteiravo ji.
-Ne, nereikia. Dar noriu pasimėgauti saule. Vargu ar ten kur greit būsiu ją bepamatysiu.
-Ką tu turi galvoje? - jos veido mina persikreipė.
-Supranti, tu dar maža. Bent jau visi taip sako. Bet tavo mažoje galvelėje tokie dideli dalykai... Kartais tavo protas sugeba daug daugiau nei mano ar kurio nors kito suaugusiojo. Neretai apima jausmas, jog tu geriausiai iš visų supranti ne tik mano žodžius, bet ir tarp jų esančią tylą. - jis švelniai paėmė jos ranką, o Rūta nesipriešino. Jis tęsė toliau:
-Tu juk žinai kaip tave myliu. Visada mylėjau ir visada mylėsiu. Noriu kad niekada to
nepamirštum. Net ir tada kai manęs nebebus. Esi pakankamai didelė, jog suprastum, kad aš amžinai negyvensiu. Bet kol dar esu čia, noriu tau ką nors palikt po savęs. Daugiau neturiu kam. Nors atvirai kalbant neturiu net ką. Nebent tą, mūsų bendrų atsiminimų kartėlį. Nenoriu, kad mane pamirštum. Kiti pamirš, žinau kad pamirš. Nedaug reikšmės turėjau kitų gyvenime. Ir kiti nedaug jos turėjo manajame. Bet tu buvai iš tų, kuria visada galėjau pasidžiaugti. Visada buvau laimingas matydamas tavo šypseną, tavo iš laimės spindinčias akis, dėl atrodo tokių menkų dalykų. Niekada net minties neturėdavau tavęs mažos sudrausminti, kai vasarą, ankstų rytą išbėgusi į lauką, basomis braidydavai po šaltą rasą, kai tuo tarpu tas piktas dėdė Petras vis rėkdavo, jog kojas pašalsi. Nė velnio tu jų niekada nepašalai. Rūtele, nenoriu, kad kai suaugsi vargintum save bandydama atsiminti, koks būtent buvo tavo senelis, kaip jis atrodė, koks jo balsas. Tu tik atsimink tai, jog jis tave mylėjo labiau nei savo gyvenimą. – senelio veide šmėžavo šypsnis, o Rūtą visa tai privertė verkti, nes aiškiai suprato, kokia linkme viskas eina.
-Seneli, tau bloga? Aš paskambinsiu mamai arba tėčiui. Arba nubėgsiu pakviesti močiutę. Aš tuoj. - bet jis jos rankos nepaleido. Neleido net pajudėti.
-Aš noriu paskutines savo gyvenimo akimirkas praleisti matydamas tavo šypseną, nenoriu kad čia visi subėgtų, išvežtų mane į ligoninę ir žiūrėtų šaltais abejingais veidais kol nusibaigsiu iš sielvarto.
-Seneli, prašau... Leisk ką nors pakviesti, nenoriu kad mirtum. Nenoriu...
-Pažiūrėk kaip skaisčiai šviečia saulė. Man patinka paukščių čiulbėjimas. Aš savo namuose, savo lovoje. Už rankos laikau savo mylimiausią anūkę. Rūta, esu laimingas. Pameni, kaip būdama dar mažesnė erzindavai savo dėdę? Jis įniršdavo, o tu bėgdavai pas mane. Įsisprausdavai man į glėbį ir jausdavaisi saugesnė kaip niekur kitur. O aš vis ant jo rėkdavau, kam skriaudžia mano princesę, apart to, jog aiškiai žinojau, jog tai tu, mano brangioji padauža, pati prie to jį privesdavai. Užsimerkdavau ir vis tiek tave gindavau. – Rūta pagaliau pro ašaras išspaudė ir kažkokį šypsnį.
-Seneli, nepalik manęs čia. Nepalik vienos. Kas mane gins, seneli?
-Rūta, kai po šių akimirkų skausmas pradės ryti tavo širdelę, neabejok, bėk girios link tiek, kiek kojos neš. Bėk ir kai pasieksi tą pievą, tą juostą, tą pačią, juk tu žinai – tada šauk visa gerkle. Rėk tiek, kiek siela prašys, bet tik nekentėk, nelaikyk savyje skausmo. O tada krisk ant žemės aukštėlnyka ir stebėk dangų. Pažadu, kad tau iš ten šypsosiuos plačiai tiek, kiek tu sugebėsi paleisti savo skausmą. Sutariam?
-Ak seneli... O ką darys močiutė? Ką darys mano mama? Jos nelėks paskui mane seneli, nelėks. Jos nematys tavo šypsenos, kad ir kokia plati ji bus.
-Nematys. O štai tu matysi. Ir tu joms parodysi. Gerai?

Rūta tik skaudžiai apkabino senelį ir pro ašaras vis rėkė „Nepalik, nepalik!“, tačiau net per tą rėkimą išgirdo, gilų jo atsidusimą. Pakėlusi galvą nuo jo krūtinės pažvelgė veidan į užmerktas akis ir kairįjį skruostą perrėžusią ašarą, kuri atsispindėjo saulėje.