Naiviai, lyg mažas geltonas žirniukas žalioj suknelėj
ji bėgo per žydinčių dobilų pievą
į patį pasaulio kraštą
Išskirti debesų, pamėlynavusių iki juodumo,
kurie svaidėsi  šviežiai užgrūdintais ugnyje gelžgaliais,
smingančiais į išvagotą dirvą iki pat žemės šerdies,
virsdami velnio pirštais, amžinai įstrigusiais jos plotmėje...
„Perkūne!”— šaukė ji prieš vėją. — „Sustok! Sustok, nes mano mama
niekada nesiliaus verkusi!”
Kibiras šalto vandens apliejo ją nuo galvos iki kojų
ir nunešė po bebrų užtvanka,
pats nudardėdamas eglių viršūnėmis į kitą kaimą.
Mažas varliukas, iškišęs nosį iš kupsto, kvarktelėjo
išduodamas mergaitės slapčiausias viltis.
Bulvių krepšyje po šiaudų antklode parnešta namo,
ji klausė mamos: „Kodėl? Kodėl Perkūnas manęs neišgirdo?“
„Nes aš melavau tau. Verkiau tavo tėvo, ne jo. Nes išėjo jis
į pačią ilgiausią žvejybą, sugauti skrajojančią žuvį,
kuri apkerės jį tyla ir grožiu, panardins savo akyje iki dugno
visiems laikams, kol tavo anūkai užaugs... Kai būsi didelė,
Perkūnas nurims, o tavo anūkai niekada nepažins jo žaibų“.