Po šaltos, speiguotos žiemos atėjo nepaprastai karšta vasara su liūtimis, žaibais ir perkūnija. Vėtros siautėjo kažkaip ruožais. Vienoje vietoje praūžusi, daug nuostolių pridariusi, su šaknimis išvertusi medžius, nuplėšusi, nukilnojusi stogus, audra nepaliesdavo visai čia pat ant ištemptų virvių paliktų, nespėtų surinkt skalbinių. Nepajudintos  stovėdavo ir ant kelių kertinių akmenų netvirtai suręstos vištidės.
Audra puldavo netikėtai, iš pasalų. Prasidėdama mažu, niekam tikusiu debesėliu, iš kurio vargu ar galima buvo tikėtis lietaus, ji virsdavo dideliu juodu debesimi, kuris pildavo kaip iš kibiro.
Tokia klastinga ir negailestinga liepos pradžioje ji įsiveržė ir į Šantų sodybą.
Tiesa, šį kartą audra lyg įspėjo žmones. Dar iš vakaro buvo panašu į didelį lietų. Besileidžiančią saulę užgulė tirštas, juodas rūkas, dingo vėjas, nutilo žiogų čirškimas, nebeskraidė paukščiai. Pasidarė taip tvanku, kad nebuvo nė kuo kvėpuoti.
Žmonės suskubo dar prieš lietų pasišert gyvulius, bet audra atėjo per patį vidurnaktį, kai visi kietai miegojo.
Krapnojo nedidelis lietus, perkūnija trankėsi kažkur toli ir buvo vos girdėt, bet, jai trinktelėjus porą kartų stipriau, žaibas perskrodė Šantų sodybą
Ūmai viskas nušvito, pasidarė šviesiau negu dieną ir tuojau pat vėl trenkė perkūnas, bet taip aštriai, kad subarškėjo visi pirkios langai ir atsilapojo klėties durys. Dar po kelių smūgių užsiliepsnojo daržinė. Ugnis peršoko ant tvarto, nuo tvarto ant vazaunios ir svirno.
Liepsnojo jau keturi pastatai. Viskas vyko taip greitai, kad pašokęs iš lovos Šantas, vos spėjo užsitraukti kelnes. Bet kas iš to? Kol jis spėjo susijuosti diržą, atvira liepsna jau degė visai prie pat gyvenamosios esantys pastatai.
Ugnis neišvengiamai būtų pasiekusi ir trobą, bet, kilusi didžiulė liūtis, užkirto  kelią, susilpnindama jos jėgą. Pylė kaip iš viedro ir ugnis pagaliau buvo priversta trauktis.
Tiesa, ji dar nenorėjo visai pasiduoti. Kad ir per lietų, bandė paimti viršų. Tai šen, tai ten dar šoktelėdavo ilgi liepsnos liežuviai, bet, kaskart silpnėdami, mažėdami, jie ir visai sunyko.
O lietus su perkūnija dar dūko gerą valandą, kol pagaliau audra ėmė rimti. Iš liūties ji virto paprastu lietumi, paskui visai menku, vos lašnojančiu dulkimu, kol prieš aušrą ji visai nurimo ir leido išsigiedrinti  dangui.
Kai visai išaušo, į vienkiemį pradėjo rinktis žmonės, bet Šantas vis dar nedrįso išeiti kieman.
Pirmiausia jis išėjo į gonkas. Iš kur bežiūrėsi, vaizdas tas pats. Daržinė ir tvartas sudegę iki pamatų ir vietoj jų juodavo kalnai pelenų.
Sodyba nusiaubta, iš vazaunios ir svirno dar likę keli sveiki vainikai prie pat pamatų, bet jau taip apanglėję, pajuodę, aprūkę, kad net taip smarkiai pliaupęs lietus, nepajėgė jų numazgoti.
Nuo tvarto ir svirno sklido bjaurus sudegusios mėsos ir vilnos kvapas, kad net gonkose stovėdamas, Šantas užsiėmė nosį.
– Viskas, pražuvom... Nežinau, kaip reikės gyventi toliau? – palūžęs tėvas nuleido rankas. O ką jau bekalbėti apie moteris?
Nastutė su motina verkė apsikabinusios, o Šantas, nusišluostęs ašaras, išėjo iš pirkios.
Kiemas buvo pilnas žmonių. Vyrai paduoda gaspadoriui ranką, apgailestauja dėl įvykusios nelaimės, siūlosi kuo nors padėti
Kad ir būdami tolimesni kaimynai, bet iš Buivydų sodybos atėjo Anzelmas su tėvu, pareikšti užuojautos. Atrodo, turėtų pykti už išardytas vestuves, bet panašu, kad ir jie kaip visi kiti nuoširdžiai gailisi kaimyno ir siūlo pagalbą.
Visi pastoviniavę išsiskirstė, o Buivydas su sūnumi ilgiau užsiliko ir užėjo į pirkią. Kai abu atsisėdo, Anzelmas su Nastute susižvalgė, o motina pabandė net pajuokauti.
– Tokį svečią nebuvėlį reikėtų kuo nors pavaišinti, bet patys matot, kad nieko nebeturime. Sudegė svirnas su visais užkandžiais... Ne tik kad žmogaus negali pamylėt, bet ir mums patiems nėra ką valgyti... – taip pasakiusi, moteriškė apsiverkė.
– Neduok, Dieve, tokios nelaimės... Bet aš kaimynui duosiu patarimą, kaip pradėt gyvent, – visai rimtai pasakė Buivydas.
– Nejaugi? – nusistebėjo Šantas, – prisipažinsiu, kad nežinau nė už ko griebtis. Rankos nekyla, gyvent nebesinori...
– Nenusimink taip labai, nenuleisk rankų. Nueik pas seniūną, parašyk viršaičiui prašymą, kad atsiųstų komisiją. Apžiūrės, išrašys pažymėjimą, kad labai nukentėjai nuo gaisro, aš duosiu arklį, galėsi pavažinėt po kaimus, miestelius ir pasirinkti paramos.
Padegėliui niekas neatsisakys padėti. Lašinių ir grūdų prisirinksi tiek ir tiek. Tau ir bus pradžiai gyvenimo.
– Kaip čia dabar atrodys ubagauti po vienkiemius? Mūsų familijoj ubagų dar nebuvo... Kaip žmonėms į akis pažiūrėt? – abejoja Šantas.
– Nieko nepadarysi, brolau... Tokių nelaimių turbūt neturėjai... Svetimuose kraštuose vis tiek tavęs niekas nepažįsta, o čia visi žino. Niekas nepadyvis.
Kol tėvai kalbėjosi, Anzelmas nenuleido akių nuo Nastutės: „Kad ir nuliūdusi, kad ir apsiverkusi, bet vis tiek graži. Jei tada būtume apsiženyję, gal ta nelaimė nebūtų taip skaudžiai ją palietusi? Pas mus jai nieko netrūktų, o tėvas kaip nors išsisuktų. Dabar gi... Kaip jai padėti? Na, padėt gal galima ir dabar, bet, aišku, ne tiek“, – mąsto Anzelmas, o tėvas toliau drąsina Šantą.
– Arklį duosiu ne tik kalėdot, bet ir visam darbymečiui, o nukirstus rugius ir visą vasarojų susiveši pas mus. Mūsų dvi didelės daržinės. Šiek tiek susispausim ir užteks vietos abiem. Kai ateis kūlimo metas, išsikulsim kartu. Ir turėsi duonos. Džiaukis, kad gyvenamas namas liko, turi stogą virš galvos, – paguodė kaimynas ir pakilo nuo suolo.