Nelengva Tau šiandien, matau, tikrai nelengva —
Vaikai dažniau vis užkala duris,
Tačiau ir tie, kurie paliko šiapus slenksčio,
Į žemę nudelbia prigesusias akis.

Kažkur ne taip keliai žmonių pasuko,
O ir tie patys virto į takus,
Arba prie miško, ežero nutrūko,
Užvėrus nuosavos pilies vartus.

Nieks nepasakė, kad laisvė tarsi vynas,
Gerti saldus, tik greitai apsvaigsti.
Nutolsta sąžinė, kaip koks kaimynas...
— Kiekvienas sau, — taip raminies ir gyveni.

Gerai, jei tu tik mažas žemės vaikas,
Savam sklype gėles ir duoną augini,
Džiaugies, kai rankos brandų grūdą laiko,
Ar sunkų obuolį nuo obelies skini.

Ten, kur galia, ten šėlsta kitos aistros,
Nėra ten žodžių — „gėda“, ar „užteks“.
TIESOS nežino melo lūpos laisvos,
Žarstys aukas kaip šaltas žarijas.

Matyt save ne Lietuvoje, bet jau Europoj,
Dažnai su veidrodžiais paviršiais iškreiptais
„Gudruliai“ iš tenai lietuvį stropiai moko,
O dorą, nuodėmę užkloja pinigais.

Tautos jaunimui perša žydrą skraistę,
Dainas be žodžių bočių ir tėvų,
Įbruks dvi varnas kaip svarbiausią raidę
Ir pavadins vėl perdirbtu vardu.

Gint savo kraštą, kalbą — šiukštu, nemadinga,
Savaip istoriją  tau rašo svetimi,
Jei buvo kažkada praeityje kas nors garbingo,
Tai godžiai savinas tą garbę didesni.

Nelengva Tau šiandien ir man nelengva,
Svajonių buvo per silpni sparnai,
Žadėjom kilt kartu į Laisvės dangų,
Tik išsibarstėme pavargę dar žemai.

..............................................


Bet norisi vilties, šviesios žvaigždelės,
Kad Nemuno krašte žaliuoja ąžuolai,
Kurie tautos šakas aukštai į dangų kelia
Ir šmėklų pykčiui bus ten amžinai.