Žaltys mūsuos vardų gāvis kaip žālias tysuntis pādaras. Ale par mus ānys gi ne žali, ā beveik juodi. Daboju Vikipėdijāj,- žali žalekčiai randami toli pĕtuose. Hmm... Taigi ir Edeni, kur bũvā biblinis rojus. Tai išeina, kad provijimus apia žalekčius ir jo vardų atsinešiām iš tų kraštų. Gi ne viena hetietė-getietė iš mūsų progenčių bũvā marčiose par žydą Abraomā vaikus ir anūkus ir išmokiā juos važot‘, kad anys net biblijāj ažrašiā „1 O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs”. Tai visai panašu in mūsų prōtĕvių apsiėjimų su žalčiais. Ānys gārbinā tai, kas bũvā vōrtas tos pagarbos.
                          Pripuolamai atradau, tikriausia, protēvių švintvētį, kur radau žalčiā ir ne vien jo gārbinimā pėdsakų. Ale apia tai iš kaleiniās...
          Vienų sakmādĕniā pōpētį un keliūtēs link mānā namų sustojā mašiniukē. Jau tīmstunt atājā iš jos māteriškutē prašyt‘ pāmačēs. Jos vyras nuviājā pria upēliā ieškāt‘ kakių tai akmenų ir, va, jau pinkiās vālundās prapuolā kaip undenin. Pameginau ieškat‘, pašūkavau palei upelį ale bũvā tyku. Parajis tiešiju, kad upelį undeniā dabar lig kēlių, nenustapys, ataina ir ānas. Visas purvinas lig ausų, šlapias.
          -Aš vietinis. Valug mōtinās prōvijimus ieškājau ākmeniā su pėda. Jų upēly daug, visi apsamanojį. Grabaliojau, grabaliojau akmeniōkus, samanėlas braukiau, ažtrukau i visvien neradau.
           Suskusijau ir aš. Kitų dien ainu ti ir daboju, - pria upēliā akmuo lig boba apsamanōjusį ažũpakalį atatursinus kažinkų veikia, maž rūbus velė`ja ar tāpytis sumyslijus. Un vienā šonā duobialā išskobta, maž girniālās, ā maž aukom padėt‘ intaisyta. Ā juokais - kiba vēlnias pagōnių bābĕlai- Laumei inspyris ir sāvā pėdų palīkis. Dairaus aplink,-pā lazdynā krūmu kupstas. Pāspiriu koju,-pā sāmanām akmuo, toks dryžuotas. Nučystiju ir – dyvai, terp dryžių žmāgaus pėda mātās. Pamĕruoju, nu, keturiasdešimt tračios išmĕrās, kaip mānā. Ainu dā tāliau. Pā kitu lazdynā krūmu tarp išvirtusių alyksnių akmuo,- didžiulis blynas su žaibų ar medžių vaizdais un šona ir padylintam vietam. Panašu, kad aš prōtĕvių švintōvĕj, ale šeimynykščiai buntavoja, kad tų akmenų visokių bũna. Nu gi dabar ir Mārsi visokių dyvų prisdabojam, ale paskui pasrōdā, kad ti šešėliai bōvijas.
             Ale ti vis traukia ir traukia ažeit‘ ir gana. Aplink uliodamas radau dā daugiau navatnų akmeniōkų. Vienas tai žalkčią galva lendanti iš kālnā šlaitā, kitas toks upēly apvalainas pailgas kaip nuverstas kūlis, ā par indus Indrās lingamu vadinamas. Dā vienų atādaviā vėtra. Pā vejovartās kĕrplaša begulys banguotas akmuo su pusmĕnuliu ar beslaidžiunčiu sauli` prieky ir žmāgaus runkų palytėtas. Surākavau devynius ākmenis su znokais trijų desėtkų žingsnių atstumu.Jų mātās ir daugiau, ale kiti pā mēdžių šaknīm pakavoti, ar žēmēm ažnešti. Ar ne par daug sutapimų? Ar neprikišta čia prōtēvių runka ir tai išsāugāta vietinių žmānių atminty apia jų pėdas. Dā žināmi prōvijimai, kad šičia ir vaidenas naktīm.
             Gēra ti nuveĩt‘. Pria babĕlās atrōdā niat par kuprų kažin koks drabuliukas aina. Gi čia ne bet kas,a paminklas vartam šitan pasāulin. Maž nā Motinās Deivĕs laikų. Ā un žalčiā galvōs prisė`dus nugrimsti tālimōn praaitin. Tykiai čiurlena Skaistkalniā upeliũkas terp mēdžių, akmenų. Kaip žaltys. Žālias žaltys nā atsispīndinčių mēdžių su vienu kitu dungaus lopiniā atžė`ru. Vinguriuoja ānas surinkis undenėlį iš daugeliā versmių rėvaj, rasas nā kvĕtkĕlių, žālālių, nā aglũčių, ir beržēlių, uosių ir užālėlių, ā taipogi drabulė`lių ašarė`las. Nuvinguriuoja žaltys- undenėlis Nerim ir pā to Nēmunu rōzum su kitais upĕliais -žalčiais māriāsne. Tai ti žalčių didieji namai. Ti jų karalija. Ti Žilvinas jų karālius gyvena. Pailsė`jis māriāse pakyla ānas bāltu gyvybēs putu – debesė`liais ir vėl atāneša undenėlį-živātās-gyvātās kraujų vaikĕliam medēliam ir mylimai Eglutei. Ir Žmogui. Teip ir sukas āmžinas gyvybēs rātas, āmžinas upēlių-žalčių - gyvybēs mēdis paguldytas un Lētuvos žemēlās, ir protēvių inrė`žtas kētan akmenėlin.
              Valug bīblijās žaltys bũvā rōzum su Adomu ir Ievu išvarytas iš rojaus. Taigi likimā draugas, pāsmerktas kaip ir žmāgus žēmēj rungytis ir kožna diena rūpintis del išlikimā. .Vienų rōz ānas inkũsiją žmānėm pažinīmā dovanų, Dievā pakavōtų tam abāliōki, ale, va, amžinā gyvenimā medžiā vaisių nespėjā sukũsit‘. Abu gyvīndami sutarimi ir dabōdami vienas in kītų surādā sāvā amžinā gyvenimā kelių. Sanuose kryžeivių rāštuose ažrašyta, kad prōteviai žalčius dā vadīnā gyvoites taigi gyvybēs aičiai, nešėjai. Ānys kasmet keĩsdami skūrų ir atjaunėdami ir upēliuos inskūnydami, ā žmāgus, par vaikus karta iš kartos atgimdami perduodami sāvā pažinimu ingytų pātirtį vaikām, patāpā nemirtingais žinių sāugātajais ir gausintājais, ainunčiais link Dievā pažinīmą. Až tai raikia gerbt‘ gyvastį, gerbt‘ tėvystį - mātinystį, raikia gerbt‘ mēilį`. Del to až upēliā posukiā ir širdies pavīdalā akmeniōkas padėtas. Ne seksui gārbint‘ čia surinkti kūlis ir bābēlą ir kiti akmenėliai, ā gyvasčiai ir gyvenimā prāsmei. Skaistkalnēs vardu vadintas šītas upeliũkas matyt bũvā jaunimui gyveniman invesdint pašvīstas. Bũvā. Bũvā, kol nauja viera in mus neatājā ir paslaidīmas. Kryžeiviai išvaikiā vaidilas ir vaidilutes ir pakėlā runkas preš švintus tuos ākmenis. Va bābēlās ākmeniā vienas šōnas apdaužytas ir dā du kirviā kirčiai mātāmi ale tik kirvis pagadīntas. Akmeniōkui su pėdu irgi nuskāldytas kumpas, ale gerų runkų nuoskalās surinktās ir sudėtās vietān. Tik vardas upēliui nebũvā išsāugātas. Pōlskās vierās tarnai ir nutautinti aplinkiniai išvertiā upēliā vardų in Jasnagurka ir teip ānas inrašytas žemėlapiuos. Ar teisėta tai vidury Letuvos.?
                    Mitalogijāj yra pakavota mūsų tautos savymānēs gimīmā istorija. Tai mūsų pasāuliā pažinimā kelias. Trāgiškai klōstās jos atgaivinimas. Kažinkaip labai jauni išeina pas prōtĕvius jos tyrinėtājai. Ā kiti labai jau nedrũsũs. Vis daboja kũ rusų ar linkų mākslinčiai arba jų mākiniai lais. Mūsų istorija ir mitologija prasdėjā daug unksčiau, negu vĕnuolis Brunonas bũvā trinktas kuoku par gālvų. Prasdėjā tai nā gĕtų-hĕtų, nā ārijų gimimā ir paplitimā. Mes asam jų maža dā žalia šakĕlā užuspausta priā Baltijās. Visai ažmiršām ārijų uturkās rāštų sanskrītų, kur yra daugybē bendrų žodžių, tam tarpi dĕvų kaip Indra, Indraja. Kiek daug vĕtovių ir mūs pavardžių ir vardų, švintvēčių pavadinimų galim rast‘ tam žādyni. Va, leliojam par Kalėdas, kai lelioti ti tai -žaisti, kaala – čėsas, a Kali –, šalčiā, tumsumos deivē. Taigi, žaidžiam tumsumos ir šalčiā virsmā žaidimus. Vai šalta - kalta...Vai leliumai, leliumai...
                   Mūsų mitologija nėra ažrašyta rāštuos. Ana perteikiama pāsakām, sakmėm, dainom, padavimais. Visa tai inrašyta protėvių runkam nugludintuos švintuose akmenėliuos, juose titnaginiais rė`žtukais inrė`žtose pėdose, kad mės surastum, širdim suvoktum ir brangintum tai kas in mūsų genus inrašyta
                   Visa to nepažinus ar žinotum „kas aš asu?“
                  Ā pavāsariais ti priā upēliā- amžinā žalčiā, teip dyvinai žydi ievās, žibuoklās ir plūkēs...