Abiejuose vienkiemiuose kaip po gaisro. Skirtumas tik toks, kad Šantuose niekas taip neliūdi, kaip Buivyduose Anzelmas.
Nastutė ir tėvai džiaugiasi, kad laiku buvo pastebėtas jaunikio polinkis išgerti, išgelbėjo dukrą nuo galimai nevykusių vedybų ir visi įsijungė į kasdienius darbus.
Maistas ruoštas vestuvėms irgi buvo apmažintas, dėl kurio iš pradžių nerimavo motina. Po giedorių liko, galima sakyti, tik trupiniai, kuriuos iki savaitės pabaigos sunaudos patys, o neišgertas alus pasiliko bačkose ir labai tiks kūlimo talkai. Saldumynų pabaigtuvėms atšvęsti bus dar pakankamai, o kitus užkandžius Nastutė su motina paruoš pačios. Nereikės nė šeimininkių kviesti. Pabaigtuvės – tai ne vestuvės. Pavaišinti talkininkus užteks ir kasdieniškai pagamintų valgių.
Po kūlimo lauko darbai baigti. Bent jau moterims... Ir jos susirado darbo namuose. Nastutė pasistatė stakles, motina atsisėdo už ratelio, o samdyta mergina jau susiieškojo virbalus. Kai bus sutaisytas rogių kelias, vyrai važiuos malkų, tada reikės šiltų kojinių ir pirštinių miško darbams.
O žiema šiemet buvo ypatingai šalta. Nuo lapkričio vidurio prasidėję šalčiai ir sniegas, išsilaikė iki pat kovo pradžios. Nebuvo atodrėkių, nebuvo atšilimų, tik vis be gailesčio svilino speigas.
Pyškėjo tvoros, cypavo šulinių svirtys, girgždėjo po kojomis sniegas, kaukė šunys prie būdų, prašydami šeimininkų, kad nors nakčiai įsileistų vidun.
Sniego tais metais nebuvo labai daug. Retkarčiais nedidelis debesėlis pažerdavo sauso, puraus sniego ant įšalusios žemės, todėl sodybos, krūmai ir tvoros skendėjo minkštose kaip žąsų pūkai pusnyse.
Nedideli upeliai, tvenkiniai prie sodybų ar negilūs ežeriukai įšalo ik dugno. Duso žuvys, šuliniuose trūko vandens.
Bet tai dar ne viskas.
Šalčių išvargintus žmones išgąsdino danguje pasirodę nepaprasti ženklai.
Vieną vakarą vos tik sutemus ant juodo dangaus skliauto iš šiaurės pusės žmonės pamatė raudonų ir akinančiai baltų juostų fone neregėtus vaizdus. Lėtai judėjo pasvirę, masyvūs, juodi kryžiai ir visaip susiklaipę mažesni kryželiai. Kažkokie keturkampiai, primenantys perpjautas žvaigždes, suposi vienoje skliauto pusėje, kitoje gi – nuo pat horizonto kilo grėsmingi, dideli, vieni taip pat juodi, kiti švytintys stulpai, o virš jų plaukiojo didžiulės lyg rykštės strėlės, botagai ir spinduliuojančios juostos.
Žmones apimti siaubo.
Visi žegnojasi, meldžiasi, o kiti verkia. Grįžę į pirkias ir susiradę maldaknyges, žmonės klaupiasi prieš šventus paveikslus, gieda giesmes, prašo Dievo pasigailėjimo, nuodėmių atleidimo.
Vienkiemiuose panika.
Niekas nė negalvoja eiti gulti. Daug kas neina nė į pirkią, meldžiasi čia pat lauke, bet neilgai tvėrę, bėga vidun pasišildyti. Nors lauke labai šalta ir ilgai nepastovėsi, bet, trumpai pasimeldę viduje, šiek tiek apšilę, vėl eina laukan pasižiūrėti. Kryžiai nuo dangaus niekur nedingsta, tik vietoje nugriuvusių, iškyla kiti. Ir taip iki vidurnakčio. Tik paryčiais grėsmingi vaizdai ėmė blankti, slinkti žemyn, kol pagaliau visai susmuko už horizonto.
Kitą dieną visi žmonės, metę įprastus darbus, vaikšto vieni pas kitus, kalbasi, baisisi, spėlioja, ką tai galėtų reikšti, bet visų nuomonė ta pati: „Dievo perspėjimas iš dangaus“. Visi priima tai tarsi pagrūmojimą, kad žmonės susiprastų ir daugiau nebenusidėtų. „Labai jau ištvirko jaunimas, ne taip, kaip mūsų laikais kad būdavo. Žmonės mažai meldžiasi, nesilaiko pasnikų, dirba šventadieniais, net ir per mišias... Nelanko šventų vietų, mažai aukoja bažnyčiai...“
Taip nerimavo žmoneliai iki penktadienio. Penktadienį miestelyje turgaus diena – šventas reikalas. Iš ten papildomos ūkio pajamos ir drąsesni gaspadoriai pajudėjo iš kiemų.
Vienas kitas grįždamas iš turgaus parsivežė iš pašto agentūros savaitinius laikraščius. Kai namuose paskaitė, sužinojo, kad tie ženklai ant dangaus ne Dievo siųstas perspėjimas, bet mūsų kraštuose retai matoma šiaurės pašvaistė. Praėjo dar kuris laikas, kol kaimo žmonės nusiramino.