Vasario 3 d.
Niekada nestojau ten, kur gyvenimas pastatęs „STOP“ ženklus ir įspėja kitus pagalvoti ar tikrai eina teisinga kryptim. Ir vis dėl to dabar sustojau. Nežinau kam. Pamąsčiau: juk kai kurie pirma pagalvoja, po to tik daro ir iš to išeina kur kas geresni rezultatai nei tiems, kurie kiaurai muša sienas savom galvom. Bet nuo tų mąstymų dėl ateities veiksmų kartais galvą skauda daug labiau nei trenkimo į mūrinę sieną.
Gal išties skubėjimas ne išeitis būti laimingam? Bet stovėjimas vietoj taipogi menkai vilioja... Logiškiausia išeitis būtų rasti vidurį, bet kaipgi? Arba leki arba stovi – kas dar gali būti kitaip. O matyt gali. Tik ne man žinoti kaip. Toli dar iki tų idealistinių pažiūrų, o juolab vykdymų, jog kažkas judėtų ta linkme.
Matyt gyvenime tie laviruojantys metų skirtumai ir tarp jų esantys požiūriai yra ne šiaip sau. Jaunas mąsto vienaip – senas kitaip. Nors kita vertus, grubus tas žodis „senas“. Ir abstraktus tarp kitko. Vienam senas jau trisdešimties – kitiems ir penkiasdešimtmečio akys spindi jaunyste. Nesupaisysi čia to. Bet kaip bebūtų, užtenka kelerių metų, jog mąstymas, požiūris, o galbūt net ir jausmai skirtųsi kaip ne viena epocha. Tačiau gal ne metai, o tiesiog tai, jog kiekvienas žmogus galvoja skirtingai suteikia tokį vaizdą?
Visgi, aš manau, kad metai. Tie atrodo bereikšmiai, keleri metai.