Vakar mane areštavo. Žinoma, už menkniekį, nesu padarius didesnio nusikaltimo nei vyno gėrimas ar rūkymas, kai to neleidžia įstatymai. Tam tikrų žmonių įstatai skelbia, kad kiekvienas iš mūsų panašus į tam tikrą gyvūną. Daug kartų girdėjau, kad atstovauju paukštį. Nors visus tuos kartus išdidžiai neigiau šią mintį, argumentuodama, jog visi esame po vieną, būtent vakar pasijaučiau savyje atradusi paukštį, uždarytą į narvą ir sparnais daužantį į grotas, leidžiant šaižius garsus ir krentant kraujuotoms plunksnoms.

Mano paukštis jau seniai uždarytas. Jis ilgai tylėjo ir žiūrėjo liūdnomis akimis pro grotas. Nehumaniška, pasakytų doras pilietis. Nehumaniška, kai vilkas nestaugia pilnačiai praplyšus pro dangų, neošiant, liūliuojamai vėjo, jūrai. Linksmesnių plaučių žmogus, F. Sinatra, atšautų \"that\'s life\" ir godžiai gurkšteltų viskio. Ir mano paukštis bandė tuo patikėti – nutūpęs pamiršo dangaus kvapą, mokėsi čiulbėti, kol galiausiai pasiprašė sugaunamas. Neištvėrė. Ką daryti, kai pamiršti, jog tavo kraujyje teka noras ginti arba pulti? Ir visą iššvaistai save gindamas savus. Nuo savų.

\"Pragaras – visi kiti\", – ne pats optimistiškiausias pasisakymas, tačiau pritari, matydamas, kai draugystė laikui užgrojus virsta į sentimentais aplipusius pelenus, o būdamas su mylimaisiais esi toliau, nei jus skirianti erdvė. Paukštis išskrenda, tačiau neilgam – nuo sklandymo ore jis pavargsta. Vėl uždarai jį narve – juk nesijauti didžiausiu pragaru pats sau. Ilgai svarstęs, jog taškas yra visata, o visata yra taškas, paleidi paukštį. Velniop, kad kasdien bėgi nuo jo, o uždaręs bandai slėpti nuo kitų. Ir vėl. Velniop, kad be proto bijai. Jis visuomet pasirodys, žinai.    

Kaip baisu paleisti laukinį žvėrį, kai nežinai, kur jis nutūps. Kaip baisu žinoti, kad negali padėti. Išrišk mane, naktie, už paukščių areštus, už tai, ko padaryti negaliu, už visas vienatves dviese ir dar už suvokimą, kad gyvenam tik vieni.