Tai tyras vasaros lietus ant nebetyro veido
Išplauna ašarų sraunias upes, skalauja žiotis,
Aštriais lašais nelyg žeberklais brakonieriai svaido
Ir juos, susmigusius į sielą, privalai nešiotis..

Tai tyras vasaros lietus pragysta vyturėliais,
Kurių minorinių giesmių skaudu klausytis karklui.
Jau lankas įtemptas ir nuoduose išmirko strėlės,
Paruoštos perverti krūtinę, kai iškris žeberklai..

Tas tyras vasaros lietus vėsino sausą odą.
Kartu su ja atvėso kūnas bei dvasia išėjo,
Ir tapo lengva vaikščioti po tyrą rojaus sodą –
Atrodo, vasaros lietus nuo vaismedžių lašėjo..