Slankiojo ruduo. Danguje išvilniję debesys priminė šlapius purvinos vatos tumulus, nuogų medžių viršūnes siūbavo žvarbus šiaurės vėjas. Jis, rodėsi, tuoj tuoj kiek smarkiau spustels, timptels, kaip nors privers judėti debesis ir šie ims lyti. Ėmė. Visas tas susikaupęs purvinas vanduo krito ant galvų, ant susispaudusių grindinio plytelių, tekėjo kelių vingiais, kėlė transporto spūstis, sumaištį gatvėse ir žmonių mintyse. Jie burbėjo, barėsi, pyko: batai ir rūbai skubiai šlapo, darėsi pasiutiškai šalta. Nė vienas, išties nė vienas nesitikėjo lietaus, mat dieną prieš tai švietė vasariška saulė.
Laisvės alėja žingsniavo mama ir dukra. Abidvi rankose tvirtai gniaužė metalinius skėčių strypus, kurie vis siūbavo į šonus. Nepaisant to, tiek motina, tiek mažoji ėjo pasitempusi ir nesikraipydama, tvarkingai statė kojas, kaklą laikė grakščiai užrietusi į viršų, tačiau ne per daug. Sykiais mergaitė šypteldavo, išvydusi žmonių, palikusių ištikimus savo lietsargius namuose, žvilgsnius. Tuoj pat susiprasdavo ir nusukdavo akis kiton pusėn. Eisena, maniera, galų gale, išvaizda nelyginant damutės!

***

Sėdėjau ant vieno tų apšepusių suolelių, kuriuos žmonės aplenkia, stebėjau, kaip tolo du siluetai. Vienas mažosios – baltas ir liaunas, kitas didžiosios – juodas it degutas, putlus.
– Ar atvyksi į šventę? – atsimenu, klausė tada dar žmona. – Į šventę daržely, – patikslino.
– Žinoma. Žinoma. Žinoma, Marija, žinoma, žvirbleli mano, – sakiau, sėdėdamas kontoroje, dusdamas nuo anketų, skundų ir pareiškimų. Vienas parašas, kitas parašas, o minutės tirpo ir tirpo jos itin greitai. Kai tik susizgribau, kad užteks kamuotis, kad jau reikėtų važiuoti, laikrodis rodė septintą vakaro. Vadinasi, ir vėl pavėlavau. VĖL, suprantat? Suprato ir ji. Argumentas dėl nesusivokimo, išsiblaškymo, žinoma, neįtikino, juk darbe apstu laikrodžių, kurie dabar vis prikaišioja, mina ant žaizdos. Taip, kitą dieną ji smūgiavo ir tai darė išties stipriai. Man buvo leista likti tiek, kad spėčiau susirinkčiau daiktus, o tada dumti toli toli. „Tiek toli, kad alaus pilvas išgaruotų“, sakė ji. Priešintis nesipriešinau, norėjosi taikiai, ramiai išeiti. Neramino tik tai, kad dukrelė šventė vienos iš draugių gimtadienį. Svarsčiau, ar parveš mano Elenytę greičiau nei reikės žengti pro duris? Neparvežė. Taip ir neatsisveikinau, taip ir netariau sudie savo princesei, o gal jau visai damutei, kuri su savo mama nesustodama ėjo pirmyn. JOS uodė kvapus, gaudė garsus, šokčiojo, barėsi, cypavo, krykštavo, gargaliavo, juokėsi, kvėpavo... JOS, o ne MES ėjom pirmyn.
Vieną akimirką troškau bėgti iš paskos, pasivyti, apkabinti JAS, taip netikėtai pamatytas ir išsiilgtas, kitą mąsčiau, kaip kvailai ir kaip vaikiškai šitai atrodytų. Galų gale, juk nežinojau, ką Marija pasakė dukrai, man išėjus. Nors, atvirai kalbant, tada nelabai ir troškau žinoti. Sakote, kvailys? Taip, taip, būtent jis. KVAILYS!

***

Žmonės ėjo. Mudvi taip pat ėjome. Skubėjome. Kur? Šito nė viena nežinojome. Kartais norisi tiesiog ištrūkti. Be tikslo išeiti ir lėkti kur nors, kur nesi buvęs. Tiesiog taip.
Namas po namo, gatvelė po gatvelės. Nardėme, zujome, trynėmės. Koja į koją – ritmingai. Tik kartais tasai ritmas nutrūkdavo – vis tie žvirbliai! Turškėsi, turškėsi naujose upėse, o man norėjosi į juos žiūrėti. Mamai priešingai – ji troško kuo greičiau sprukti. Tad timpčiodavo kiekvienąsyk, kai tik stabteldavau prie tų rudųjų paukštelių. Keistuolė.
Žingsnis po žingsnio ir atsidūrėme visai netoli senamiesčio. Ėmiau zyzti, kad eitume lėčiau – kojos buvo dar trumpos. Mama tarsi negirdėjo manęs. Net nežiūrėjo, kai su ja kalbėjau. Tik po kelių ilgų laukimo minučių pasilenkė ir pagaliau, kažkodėl šnabždėdama, atsiliepė:
– Dešinėje toks vyras. Nenoriu, kad jis mus pamatytų. Einam, einam tik.
Atsargiai žvilgtelėjau nurodyton pusėn.
– Maaam, ar tu apie tą bėgiką? – paklausiau, išvydusi sunkiai risnojantį kresną vyriškį. Mama tik sužaibavo akimis, iš rankų netyčia paleido skėtį. Jo nesivijo, leido skristi tolyn ir pasilenkusi tarė:
– Bėk su lig trim į priekį. Jokiais būdais neatsisuk atgal. Jis visiškas pamišėlis, neaišku, ką gali susigalvoti.
Norėjau klausti, kaip ji mane susiras, tačiau ausyse jau aidėjo trys. Pasileidau pirmyn. Šlapias grindinys rodėsi dar šlapesnis. Ausyse ūžė vėjas, kojos vis labiau vargo. O gatvė tokia ilga, tokia ilga rodėsi.
– Nepaslysk, mergaičiuke! – šūktelėjo vienas praeivių. Sulig tais žodžiais parsitiesiau ant žemės. Ne, aš tiesiog prisiplojau prie grindinio. Ėmiau tirtėti, skaudėjo šoną. Nepaisant to, jaučiausi pasakiškai gerai! Tysodama įsivaizdavau, kad guliu danguje ant debesies. Kiek purvino ir aižančio (galbūt kregždžių karpyto). Kiek per didelio ir per plataus, tačiau vis dėlto debesies.
Akimirksnis ir stojausi – buvau pernelyg matomoje vietoje. Negana to, vis regėjau išsigandusį mamos veidą.
Bėgti nebepajėgiau – ėjau. Skėtis, prieš tai gerokai trukdęs, tapo puikiausia lazda.
Po poros minučių pastebėjau bromą. Grotos surūdijusios, sienos apipaišytos, primėtyta nuorūkų ir pigaus alaus butelių. Tiesiog ideali vieta, norint pasislėpti. Taip ir padariau – įsmukau į tą paprastai atgrasų užkampį.
Prisišliejusi prie sienos, laukiau, kas gi vyks toliau. Negirdėjau žmonių ar kniaukiančių kačių. Negirdėjau netgi mašinų gausmo. Girdėjau tiktai lietaus lašus, savo gilų kvėpavimą ir vis aidinčią mamos komandą bėgti.

***

– Žiūrėk, kur dumi, kvaily! – plyšavo jaunuoliai, kai aptaškiau, lėkdamas pro šalį. Nė nesureagavau – jų užgauliojimai nė iš tolo neprilygo didžiausiam sąžinės priekaištui – man pačiam.
Bėgdamas sekiau kiekvieną JŲ žingsnį ir judesį, tačiau to, ką išvydau, nesitikėjau – JOS atsiskyrė. JOS atsiskyrė, suprantat? Kur buvo du, liko vienas, o aš vis bėgau. Mažoji irgi pasiutiškai greit lėkė tolyn. Nors vaikiškos Elenytės kojos slysčiojo į šalis, ji skuodė kur kas greičiau nei aš, ir jau po akimirkos tasai baltas siluetas buvo išties blankus. Ką veikė Marija? Ji kurį laiką stebėjo dukrą, o tada atsigręžė mano pusėn. Mačiau, kaip ji ryžtingai trypė koja. Po akimirkos rodėsi, kad net girdėjau tą pėdos atsimušimo į grindinį garsą.
„Ką sakysiu Marijai? Ką aš jai sakysiu? “, svarsčiau. Alaus pilvas bjauriai suurzgė. Ne, neimsiu inkšti, tikrai ne. „Gal tiesiog nieko nesakyti? Gal... tiesiog pabučiuoti? “, – paikos mintys lipo viena ant kitos, maišėsi, zujo. Nekantravau sužinoti, kas gi vyks iš tiesų.
– Na, na, kurgi bėgsi? Žiūrėk, kad neparkluptum, – dabar jau nebe trypdama, o kaišiodama koją pirmyn-atgal, šnekėjo ji, vos tik prisiartinau.
Pasakysiu atvirai, sutrikau, išsimušiau, ko gero, išraudau. Nenutuokiau, ką sakyti. Tylėjau, žiopčiojau it žuvis, gaudydama orą, ir tiesiog laukiau, ką dar išgirsiu iš Marijos.
– Nepasakysi ŽINOMA? Juk taip mėgai šį žodį. Taip juo smaginaisi. ŽINOMA, žvirbleli, ateisiu; ŽINOMA, žvirbleli, padėsiu; ŽINOMA, žvirbleli tą, ŽINOMA aną. Tik kad tas tavo ŽINOMA veikiau reiškė niekada. Atsiprašau, jūsų ŽINOMA. Jūsų, vyriškos lyties vaikščiojančių būtybių, ŽINOMA. Ei, ei, o gal man sudaryti vyrų kalbos žodyną, kad daugiau nė vienai netektų kęsti kažko panašaus? Kad daugiau nė vienai...
– Nemanai, kad Elenytei buvo kur kas sunkiau? Juk išvarei jos tėtį, – atkutau. Kankinė mat atsirado! Norėjau dar ką nors atkirsti, bet susilaikiau.
– Ko tu atėjai? – nukirto ji, pakirsdama man kelius. Sukau galvą ir vienaip, ir kitaip, betgi niekaip nesugebėjau rasti žodžių.
– Ar Elenytė dar groja?
– Aš neturiu laiko. Nenukrypk nuo temos, ką? Ko atėjai? Gal pinigų, sekso ar laimės ieškot? Jei taip, žinok, nė vieno jų pasiūlyti negaliu, – tarė Marija ir sukosi eiti, bet sulaikiau ją. – O tau visai suskystėjo smegenys! Kad bent žinotum, ko atėjęs...
– Noriu, kad skubėtume, liūdėtume ir kvatotume MES. Taip! Noriu matyti tave ir Elenytę, – tuosyk aš nukirtau jos žodžius. – Noriu supinti JUMS kasas prieš miegą, noriu užrišti Elenytės batų raištelius, kad nepargriūtų. Kas kad nebe mažutė. Galų gale, noriu, kad grotų. Noriu, kad ji MUMS grotų, ir MES sėdėtume ir klausytume. Sėdėtume ir klausytume...
– Privartojai ko nors? – tarsi negirdėjusi, ką sakiau, paklausė Marija.
– Ne, aš tik...
– Nieko nebepakeisi, supranti? Įsisąmonink tai. Sprendimas yra sprendimas.
– Absurdiškas ir nedovanotinas!
– Lyg tavo elgesys būtų leidęs elgtis kitaip! Dienomis nematydavom, naktimis grįždavai dažnai su kvapeliu. Nei manimi, nei ja nesirūpinai, tad nereikia dabar vaidinti pono nuskriaustojo.
Marija norėjo dar kažką pridurti, bet tuo metu suskambėjo jos telefonas.
– Taip, Rosita, ryt su Elena į polikliniką einam. Taip, tiesiai po muzikos. Kaip sakai? A, žinai, gandai gandais. Lankys, žinoma, kad lankys. Mes ir nesvarstom kitokio varianto. Mhm, mhm. Gerai, žodžiu viskas, kaip tarėm. Pavaduosi, – atsiliepusi ji kalbėjo trumpai ir aiškiai.
– Marija, viską būtų galima pakeisti, jei tik norėtum. Nes aš... Aš noriu, supranti. Trūksta man to rytinio šurmulio, vakarinio televizoriaus žiūrėjimo. Vis įsivaizduoju, kad atbėgs Elenytė, kieme išdūkusi, kad tu grįši iš darbo. Man trūksta JŪSŲ. Va ir pasakiau. Seniai reikėjo, – jutau, kad tai gali būti paskutiniai mano žodžiai, prieš išsiskirstant kas sau.
– Teisingai pasakei, teisingai. Seniai reikėjo. Gal ir būtų kas pasikeitę. Nors... Ko gero, ne. O dabar išvis beprasmiška, – tarė Marija ir apsisukusi kulniavo tolyn. Galėjau laikyti, neišleisti, betgi kas iš to? Ką būčiau tuo pasiekęs?
Juodas it derva jos siluetas tuoj pat pranyko tolumoje, o aš pasilikau stovėti gatvėje. Žvilgtelėjau į suoliuką, ant kurio praleidau beveik ištisą dieną, ir pats pasijutau beveik kaip jis. Galop atrodė, kad tirpau, nykau, o netrukus liejausi su ištisa, Laisvės alėją paskandinusia, bala. Tiesa, tuo pat metu mano galvoje vis zvimbė tartum bitės žodžiai ryt, poliklinika, su Elena. Ryt poliklinikoj su Elena.

***

Negerai likti vienai. Ypač per lietų – visos mintys ima suktis apie muziką. Nesvarbu, nori ar nenori. Taip ir tąkart.
Lietus krito, krito, krito... Tarsi prakaito lašeliai nuo mano rankų grojant. Žvelgiau į tuos skaidrius krislus ir ėmiau atsiminti pirmąsias dienas muzikos mokykloje. Pianinas, smuikas, violončelė, kontrabosas, altas, akordeonas ar birbynė... Tik rinkis, mielas vaike, iš ko nori! Smui... Nedrąsiai pradėjau, o mama nukirto: pianinas. Kiek susikrimtau, tačiau nosies nenukabinau. Kiekvienas instrumentas rodėsi žavus. Tačiau vos tik prasidėjo pamokos, ėmiau verkti susiriesdama. „Vaikeli, pažiūrėk, smilių dedi čia, nykščiu kabini do... “ – aiškino mokytoja, o man tie pirštai nesiskėtė ir gana!
Laikas bėgo tolyn. Pamažėle perpratau visas instrumento subtilybes, tačiau malonumo nejutau. Ką čia malonumo – grojau per skausmą, per žodį reikia. Kiekvieną dieną girdėjau įsakmų mamos toną sėsti prie pianino. Ji vis kartodavo, kaip gailisi savęs, kad negrojo! KAIP JI GAILISI!
– Kaip aš gailiuosi, – išgirdau realų realios mamos balsą sau pašonėj.
– Ko gi? – paklausiau atsipeikėjusi.
– Nagi kad tau liepiau bėgti, o pati pasilikau. Bet jau nesvarbu. Tu tikriausiai labai sušalai? – mama vis tūpčiojo aplinkui mane.
– Ne labiau nei statydama besmegenį, – atsakiau ir nusišiepiau.
– Gerai, einam jau, einam namo. Arbatos išgersim, pasišildysim. Kad bet kokiems besmegeniams atsparios būtume, – keistai nusijuokė ji, o aš nesupratau.
– Besmegeniams... rudenį? – paklausiau.
– Einam, einam tik, – tarė mama ir tuoj pat pėdinome savo gatvelės link.
Lietus lijo ir lijo. Kapsėjo, barškėjo, liejosi, šnypštė, putojo...

***

Iki paties ryto! Iki paties ryto lijo, suprantat? Buvau užtinęs, nes neišsimiegojęs – kaipgi užsnūsi, girdint tą įkyrų tekšt, tekšt, tekšt... Gal dėl to mano protas nusprendė išeiti pasivaikščioti, ir aš likau vienas su savo dar įkyresnėmis mintimis. Jeigu anksčiau mąstydavau, kad baisiausia uždusti po vandeniu, tuosyk galvojau, kad kur kas kraupiau uždusti nuo savo paties mintijimų. „Kaip susitikti tik Eleną? Kaip išvengti susidūrimo su jos mama? – klausiau savęs. O jeigu sutiksiu Mariją pirmiau nei Eleną ir ji mane pavarys toli, kur ievos žydi? Kokios tau ievos, asile? Gal patykoti dukros iškart po muzikos mokyklos? Pala, aš gi nežinau, kur toji įstaiga. Krakatukų pievelės1 gyventojai, padėkit. Dieve, kuriuo netikiu, ir tu padėk, nes susmuksiu, uždusiu ir šabakšt. Ša-ša-šabakšt! “
Taip, padėtis buvo daugiau nei klaiki. Toks poklaikis išėjau iš namų ir buvo velniškai baisu. „Kur? Kur? Kur po galais eiti? “, – blaškiausi. Žingsnis, žingsnelis, žingsnulytis ir jau stovėjau prie durų, ant kurių kabojo išganingas (?) užrašas POLIKLINIKA. Stengdamasis išvengti akių kontakto, įsliūkinau vidun. Žmonės tik zujo, zujo ir ypač daug šnekėjo: „Daktare, 103 gargaliuoja; Maryt, lašiukų laikas; Nepamiršk, Antanaitis netoleruoja laktozės... “ Minia vėtė mane pirmyn-atgal, vis pirmyn-atgal. Pasimečiau, aš taip pasimečiau!
– Traukis į šalį, – piktai burbtelėjo kažkokia moteris.
Susigūžiau. Begėdis mano protas. Ko gi delsė?
Sekundė ir rymojau atsišliejęs į apsilaupiusią pilką sieną. Siluetai buvo ypač ryškūs ir aiškūs. Kiekvienas įėjęs nepraslysdavo pro mano akis. Tiesiog puikumėlis! Man teliko laukti. Tą ir dariau. „Kada? Kada? Kada? “, – nekantravau.

***

– Susiruošei? – kimiai paklausė mama.
– Kur...? – klausiau, ramiai siurbčiodama rytinę arbatą.
Ji keistai dėbtelėjo.
– Į muziką. Žinoma, kad į muziką.
Mama nepyko, nepriekaištavo, tiesiog konstatavo faktą. MUZIKA.
– Maaam, gi jau sakiau. Eisiu ten tik tada, kai galėsi padėti parašą. Taip, sutinku, kad mano dukra Elena Kardovaitė, nebelankytų muzikos mokyklos. Tai paliudiju savo parašu. Tada tavo kringelis. Nebent... O! Tu ketini pasirašyti? Angelai, giedokite giesmes. Tebūna ši diena pašlovinta!
– Neironizuok. Renkis ir eik.
– Tu nori groti, tau ir reikia eiti. Gal senjorų grupes renka? Nesidomėjai?
– Gerai, užtenka čia tavo sapalionių. Kad paskambinusi į mokyklą išgirsčiau atsakymą: taip, jūsų dukra buvo pamokoje. Grojo, grojo ir dar kartą grojo! Turiu eit. Neužmiršk, pirmą poliklinikoj! – šūktelėjo, eidama pro duris.
„Gal aš vyras, kad ji manęs nesupranta? Juk tik jiems galioja atbulinė kalba! “, – mąsčiau.
Tądien pirmąkart nenuėjau į muziką. Nuotaika svyravo taip: Gera. Geriau. Vis geryn.
Į polikliniką kulniavau tiesiog švytėdama. Lijo? Man tai buvo nė motais. Akimirka kita ir prieš akis išvydau riebų POLIKLINIKA. Atidariau duris ir...

***

Ir aš ją pasitikau! Aš pasitikau savo Elenytę, suprantat? Tie patys rudi plaukai, tos pačios akys! Negana to, ji buvo viena vičvienaitė! Visa, dėl ko nerimavau, tiesiog dingo.
– Paleisk mane arba šauksiu, – tarė. Taip, kiek per stipriai laikiau jos ranką.
– Tu manęs neatpažįsti?
– Žinoma, kad atpažįstu. Tu tas pamišęs bėgikas iš Laisvės alėjos! Tas pats baisus paltas, tie patys gigantiški batai!
Tada radosi naujos priežastys nerimauti. „Kaip? Kaip pasakyti Elenytei, kad aš tasai, kuris ją sūpavo? Kad jos tėtis? Kaip neužgauti jos? “, – mąsčiau.
– Tu Elena... – pradėjau ramiai. Ji įsistebeilijo į mane, pakraipė galvą. – O aš...
– Man vaidenasi. Man tikrai tikrai vaidenasi. Vienas, du, trys. Tėtis vis tiek čia. Sesele, se-se-le! Man... man vaidenasi, man...
– Ei, ei, nagi, nurimk. Nurimk! – purčiau ją. – Tavo regėjimas puikus. Taip, tėtis. Taip, jis čia, Elenut! Jau buvau išsigandęs, kad nepažinsi.
Dukra apsižvalgė aplinkui, tarsi tikrindamasi, ar į ją kreivai nežiūri. Aš mąsčiau, kadgi bet kurią akimirką pro duris gali įžengti Marija. Nors pamatyti Elenytės motiną norėjau, bet žinojau – jeigu ji išvys mane su dukra, tiesiog pasius.
– Klausyk, Elenut, aš... Aš negaliu čia ilgiau būti... Į susitikimą, taip, į susitikimą turiu eiti. Perduok mamai šį, – įbrukau dukrai raštelį. – Pasakyk, kad pasikeičiau, kad... Ai, tiesiog perduok, gerai?
– Tai... O pats perduot negali? Mes juk ten pat gyvenam. Nebent neprisimeni, kur...
– Prisimenu, bet ne, ne. Niekaip negaliu, – murmėjau.
– Pala... Pala. Jeigu tu tas bėgikas, buvai sutikęs mamą. Galėjai gi...
– Neklausinėk, Elenut, gerai? Tu tik perduok, prašau, o mes dar susitiksim. Aš pažadu, – nutraukiau ją ir pykau ant savęs. „Žioply, kodėl žadi tai, dėl ko nesi tikras? “
Netikėtai dukros veidas apsiniaukė, akys susiaurėjo.
– Kas gi tau? – paklausiau ir tuo pat metu lauke išgirdau Marijos balsą. „Kur atsarginis išėjimas? Jis turėtų būti, tikrai turėtų būti“, mąsčiau. Ir tada...

***

Ir tada įėjo mama. Ir tada prasidėjo.
– Elena, nebuvai muzikoj! Kodėl po paraliais? Kaip su tavimi reikia kalbėti, kad suprastum?
– O kaip man reikia kalbėti, kad suprastum? Ne, reiškia ne.
Mačiau, kaip ji kaito. Žandai raudo vis labiau. Juokinga! Tėtis stovėjo nuošaliau manęs. Tarsi pasislėpęs.
– Aš tau parodysiu ne. Aš tau parodysiu, – mama grūmojo kumščiu. Graudu.
– Marija, ji tik vaikas, supranti? Ar supranti, ką čia darai? – nesusilaikė tėtis.
– TU? KĄ TU ČIA VEIKI? Tarsi negana, kad anądien mudvi išgąsdinai! Gal sekt kiekvieną mūsų žingsnį susigalvojai?
– Aš gi sakiau, Marija, kad noriu... Noriu...
– Ko tu gali norėti iš manęs? Tuo labiau iš mūsų?
– Aš... A! Elenut, duok mamai raštelį. Nagi, duok.
– Lyg tai ką nors keistų, – sumurmėjau sau.
– O tu žemai kritęs, dievaži. Naudotis vaiku, kad kažkokias savo fantazijas man pasakytum?! Ne vyras, o lerva!
– Ei, aš vis dar stoviu greta jūsų, – įsiterpiau, tačiau šiedu nė negirdėjo.
– Lerva? O kas tu, jei verti vaiką groti? Pasakė nenori, vadinasi, nenori.
– Labai daug žinai apie mūsų gyvenimą? Ne, tai ir nelok.
– Sakai taip, tarsi pats savo noru būčiau išėjęs!
– Dabar pagerbkime tylos minute tavo žygdarbį!
– Ei! Jūs traumuojat mano vaikišką psichiką, – garsiai nusijuokiau, bet reakcija tokia pati – jokios reakcijos. Jie vis lojo vienas ant kito. Cirkas ne kitaip! Atsitraukiau ir lėtai sliūkinau atgal. Žmonės, tartum pritardami man, prasiskyrė į šalis. „Eik, bėk iš čia, vaike! “, – rodėsi girdėjau juos šnibždant.
Žengdama laukan, nesusilaikiau ir surikau:
– BESMEGENIAI! JŪS ABU BESMEGENIAI!

***

Mergaitė išeidama stipriai trenkė poliklinikos duris.
Tėvai pagaliau pažvelgė dukros pusėn, tačiau ji jau nesigręžiodama lėkė tolyn, taškė balas į šalis.
Danguje plaukiojo lengvi, visą lietų į žemę išleidę, debesys. Elenos tėvai baisiai pasimetę žiopčiojo, mikčiojo, negalėjo pajudėti. Akimirka ir rodėsi, kad vanduo, telkšojęs lauke, skverbėsi į polikliniką, galop artėjo prie tų dviejų pasimetusių žmonių, kol ėmė gertis į juos. Minutė, kita ir Marija su savo buvusiuoju supanašėjo – abudu liejosi su tuo purvinu lietaus vandeniu, kuri jų dukra, nors įnirtingai, tačiau beprasmiškai sklaidė į šonus. Ji vis skuodė, kojos nerangiai mėtėsi į šalis. Nebe damutė, o, atrodė, visa dama lėkė kiek įkabindama.
– Besmegeniai, – uždususi ir jau iš visų jėgų taškydama vandenį tarstelėjo Elena. – BESMEGENIAI! – suriko ir ėmė suktis ratu. – BESMEGENIAI! – kartojo ji. Žmonės stebėjosi, aikčiojo, kraipė galvas. – BESMEGENIAI! – darsyk tarė mergaitė ir apsvaigusi susmuko į balą. Vanduo veikiai sulipino plaukus, vertė vis labiau šalti rankas ir kojas. Elena buvo šlaput šlaputėlė, tačiau...
Tačiau nesiliejo su tuo lietumi negyvėliu, su tąją bala, netirpo joje – tik besmegeniai tirpsta. Tiktai jie.

1. R. Šerelytė „Krakatukų pievelė“.