Šantų vienkiemyje pagaliau vestuvės. Džiaugiasi tėvas ir motina, kad jų jauniausia dukra Nastutė pagaliau išsirinko jaunikį.
Merginai jau dvidešimt penkeri ir pats laikas tekėti, bet iki šiol ji vis dar neskubėjo. Piršlių buvo tiek ir tiek, bet po kiekvieno jų apsilankymo Nastutė dar ilgai laukdavo, klausydavosi, ką žmonės kalba apie jaunikį. Jo lankoma mergina vis atidėlioja vestuves, stebi, tiria, ar tikrai yra toks, kokį save parodo per piršlybas.
Važinėja, važinėja toks vaikinas kurį laiką, tikisi, kol pritrūksta kantrybės laukti jos sutikimo ir, viską metęs, važiuoja ieškoti kitos nuotakos...
Matydama, kaip abi vyresnės seserys gavo netikusius, pijokaujančius vyrus, Nastutė nenori apsigauti. Bijo, kad netinkamai pasirinkus, netektų gailėtis visą gyvenimą.
Dabartinis jos išrinktasis Anzelmas, tikrai, atrodo, neprastas jaunuolis. Jis patinka ne tik jai, bet ir tėvui su motina. Vaikinas turi gerą iškalbą, moka gražiai apsieiti, moka ne tik rimtai pakalbėti, bet ir pajuokauti. Vienturtis gražuolis, iš bagotų namų labai jau tinka Nastutei. Tėvui ir motinai pabučiuoja į ranką, kai pasisveikina atvažiavęs arba atsisveikina išvažiuodamas, o jai švelniai ir ilgai spaudžia delną ir šypsodamasis žvelgia į akis.
Nastutei kuo toliau, tuo labiau Anzelmas patinka, tačiau ji neskuba. Po truputį klausinėjasi, po truputį stebi, kol  įsitikinusi, kad viskas tvarkoje, vaikinas iš tikrųjų puikus, apsisprendė.
Mergaitė Anzelmui irgi labai patinka ir jis kantriai laukia, kada ši apsigalvos ir ištars pagaliau lemiamą žodį.
Praėjus nekuriam laikui, Nastutė davė sutikimą ir jie sutarė.
Šiandien vestuvėms ruošiasi abu vienkiemiai. Tiek jaunosios, tiek jaunojo pusėje. Kviečiama daug svečių, daroma daug alaus. Nastutės tėvai paskerdė kiaulę, papjovė pusės metų telyčaitę ir dar nemažai paukščių. Savaitės pradžioje parsivežė iš miestelio šeimininkę su pagalbininke, kurios tuojau pat ėmėsi darbo.
Pirmiausia iš pikliavotų ruginių miltų iškepė specialiai baliui skirtą duoną, paskui pyragus ir saldumynus.
Stancijoje ant balta staltiese uždengto stalo buvo sudėti kalnai įvairiausių sausainių ir bandelių, apvalūs pyragai, o ant švariais rankšluosčiais užtiesto suolo – pailgi kepaliukai šviežios duonos su kmynais.
Kepiniai iš miltų jau paruošti, na o mėsas keps ir virs vėliau, paskutinėm dienom, kad viskas būtų šviežia vestuviniam baliui.
Sekmadienį iš pat ryto renkasi svečiai ir sėdasi už mėsom, alum ir kitais sausais užkandžiais nukrauto stalo. Po kelionės kas nori gali išgerti stiklinę, kitą alaus ar stiklelį degtinės. Gali paragautį užkandžių.
Atvažiavo ir jaunikis su pajauniais. Anzelmas pasipuošęs juodu kostiumu, baltais marškiniais, melsvu kaklaraiščiu. Glotniai susišukavęs aukštyn tankius, juodus plaukus, taip gražiai atrodė, kad pamačius jį tokį išsipusčiusį, Nastutei net suspurdėjo širdis, o Anzelmas, matydamas Nastutę su balta šliūbine suknele, buvo sužavėtas.
Susirinko visos pamergės. Kurios buvo iš toliau, tos atvažiavusios nakvojo, o tos, kurioms buvo arčiau, irgi nevėlavo.
Kiekviena mergaitė savo pajauniui prie švarko atlapo prisegė po balto šilko kaspinėlį su rūtų šakele, o už tai iš jaunuolių gavo nemažai saldainių.
Iki šliūbo jau nebe tiek daug laiko, bet dar reikia uždėti jaunajai veliumą, iškaišyti jį rūtų šakelėmis ir nupinti taip pat rūtų vainiką ant galvos.
Nastutė su visu būriu mergaičių eina į stanciją, kur yra veidrodis, šukos, segtukai, adatos su siūlais ir, tik įėjus į priemenę, pamatė, kaip Anzelmas skubiai įėjo į kamaraitę.
– Kažin, ko jam ten reikia? – pagalvojo ji.
Trumpam stabtelėjusi ji palaukė, bet, nesulaukusi jo išeinant, nusprendė pati užeiti ir pasižiūrėti, ką jis ten veikia.
– Jūs eikit, o aš ateisiu, – Nastutė pasakė merginoms ir, nuo jų atsiskyrusi, nuėjo paskui Anzelmą.
Kamaraitėje prie pat durų stovėjo virtuvinė spintelė, o ant jos sustatyti buteliai su vynu ir degtine, bei švarūs stikleliai paruošti nešti į stalą.
Anzelmas, atkimšęs degtinės butelį, spėjo pripildyti jau antrą stiklelį, susiversti sau į burną, kai duryse pasirodė Nastutė. Jis susimėtė, užspringęs prunkštelėjo, bet degtinę nurijo ir tuščią stiklelį padėjo atgal ant spintelės.
Nastutei kaip kas peiliu būtų brūkštelėjęs per širdį.
– Viešpatie, kodėl taip? – aimana išsiveržė iš jos krūtinės. – Kodėl vienas, o ne tarp žmonių?. Kas neduoda, kas trukdo išgert su visais? Ar maža tiek, kiek yra ant stalo? Anzelmai, Anzelmai, kodėl taip darai? Ar gali man paaiškinti?..
Nesulaukusi atsakymo, Nastutė verkdama išlėkė iš kamaraitės ir atbėgo į stanciją.
– Jokio veliumo, jokių rūtų... Nieko nereikia, vestuvių nebus! – ir, ištraukusi iš pamergės rankų veliumą, nusviedė jį ant suolo. – Aš netekėsiu!..
Mergaičių būryje sąmyšis... Visos nustebusios susižvalgė, bandė klausti „ Kas atsitiko? Kodėl taip?“, kol viena susiprato pakviesti motiną.
Vos tik ji pasirodė, Nastutė pripuolė prie jos ir apsikabino.
– Mama, mama, neisiu aš už jo, nors užmuškit... Neturėsiu aš gyvenimo už jo ištekėjusi. Jis mus visus apgavo...
Motinai kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ji sukrėsta ir pasimetus. Nežino nei ką galvoti, nei ką sakyti...
Akimirksniu motinai toptelėjo baisi mintis. „Vestuvės neįvyks, žmonės išvažinės, tai kur reikės dėti tiek prigaminto maisto, alaus? Tiek padaryta išlaidų, pasamdytos šeimininkės, o kokia gėda... Ir gėda, ir bėda... „  – visai nusigandusi moteriškė, bet juk ji dar nieko nežino, kas čia įvyko.
– Bet kodėl gi, vaikeli? Kodėl taip sakai? Kas atsitiko?
– Jis vienas geria degtinę kamaraitėje... – išgirdo ji atsakymą, – kodėl jis taip daro? Ar trūksta to gero pirkioje ant stalo? Kodėl dar jis geria pasislėpęs nuo žmonių? Jeigu dabar taip daro, tai kas bus toliau? Argi tai neparodo, kad išgerti dėl kompanijos, dėl linksmumo, dėl gero ūpo jam per maža? O kas žino, kiek jam reikia išgerti, kad būtų gana? Dabar dar slepiasi nuo žmonių, o kas bus, kai nereikės nieko saugotis? Netekėsiu, mama, aš už jo, nenoriu susigadint sau gyvenimo. Dabar dar laikas viską nutraukti...
Sukluso pamergės... Prie pravirų stancijos durų kaipmat atsirado kelios viešnios, stabtelėjo iš lauko į priemenę atėjęs pajaunys, atėjo arčiau, išėję į priemenę parūkyti, vyrai.
Pastebėjęs, kad prie stancijos durų stoviniuoja būrelis žmonių ir išgirdęs verkiant dukrą, atėjo ir tėvas.
– Ką dabar darysim? – pamačiusi vyrą, prišoko prie jo moteriškė, – Nastutė nebenori tekėti už Anzelmo!
– Kodėl taip? – piktokai paklausė jis, bet, išklausęs, ką sako Nastutė, tvirtai pasakė, – tegul taip ir bus, kaip ji nori. Jeigu jai taip atrodo, tegu būna jos valia. Mes nesikišim. Čia ne juokas. Jos gyvenimas pastatytas ant kortos. Tegu ji pati ir lošia.
Anzelmas nedrįsta išeiti iš kamaraitės, bet viską girdi, kas dedasi stancijoje. Jis net nebandė išeiti ir aiškintis, bet, išgirdęs tokį tėvo sprendimą, išėjo, susikvietė savo pajaunius ir nė neatsisveikinęs išvažiavo.
Jaunikiui išvažiavus, išsivaikščioję svečiai vėl grįžo prie stalo. Tėvas, pripylęs stiklines alaus, paprašė visus sėstis, paragino išgerti ir užkąsti, bet vestuvinės nuotaikos, aišku, jau nebebuvo. Kalba sukosi vis apie tą patį. Šnekėjosi apie nutrauktas vestuves, pritarė Nastutei, smerkė Anzelmą, sakydami, kad toks jo elgesys negražus ir nepateisinamas.
Prie stalo svečiai pasistiprino ir jau vienas, kitas sušneko apie namus, bet tėvas juos sulaikė.
– Neskubėkit, namai nepabėgs. Seniai bebuvom susitikę... Dabar gi taip gražiai visi giminės susirinkom į vieną vietą... Kažin kada vėl teks susieiti. Va, einu, pasikinkau arklį, nuvažiuosiu į miestelį, susitarsiu su klebonu, kad šio sekmadienio mišias paaukotų už mirusiųjų mūsų giminių ir artimųjų vėles. Nuvažiuosime, išklausysime šventas mišias, pasimelsime visi ir taip pagerbsim jų atminimą. Grįšim – pasėdėsim, pasišnekėsim, prisiminsim juos kaip gyvus. Prisiminsim jų gerus darbus, vienus padarytus, kitus dar nebaigtus. Prisiminsim jų patarimus, pamokymus, kuriais gal būt ir šiandien naudojamės... Pasėdėsim, pabendrausim... Ko skubėt? Vakaras dar toli... Tegu šį kartą su mumis pasisvečiuoja tie, kuriuos po truputį pradedame jau užmiršti. Gal ir jie mus kai kada prisimins kitam gyvenime... O kol visi dar gyvi esam, gal jie mus čia paglobos... Gal padės mums darbuose, bėdoje ar nelaimėje...