kokia dabar ji,
gal ištars,
prakalbint, paklaust lietaus?
jis vaikšto
rudenio gatve.
save į kosmoso
beprotnamius išleidęs,
pabūk dar, ilgesy,
tu mirtinai graži liga.

ar labai toli tas krantas,
kur užmigo tyliai burės?..
kur išdykę ryto žvaigždės
mėto degančius laiškus.

siunčiau trapius laiškus –
dulkėjo toliai,
byrėjo lapai,
slydo tamsoje
balti vokai.
sužiedavau
tik keliais žodžiais
miško aidą,
klajūnų paukščių
tolstantys sparnai.

jei galėčiau – nesustočiau,
po padangę paklajočiau.
rausvi rojaus obuoliukai –
kartūs ilgesio lašai...

ji svetima,
čia sėdinti
gyva svajonė,
sumišus
šypsena
raukšlelėm laiko
apnešta,
tos lūpos, iš kurių
pasaulio visą
svaigią drėgmę gėriau,
man tarė,
kad mylėjo...

ar labai toli tas medis,
kur sudužusios svajonės,
privaišintos mūsų meile,
skleidžia verkdamos lapus?

štai taip
gyvenimo medžiu
lipau, ropojau,
nekeisdavau
aš moterų
kaip kojinių senų,
nuo kiekvienos
kurioj tavęs ieškojau,
lyg kardo smūgis
vėl kraujuojanti žaizda.

Nubyrėjo kažkur plaukia
upėj vasaros žiedai...