Tai šešėlis palieka mane ir nežadina rytas
Išsapnuotos minties, kai tik ankštos ištvinusios gatvės
Gaudo vėjo žingsnius, beldžia nuolat, nors atidaryta
Ligi dugno, ligi geluonies, ten, kur Dievas nemato

Tiktai jaučia akis pro įkaitusį nemigos langą,
Kai išvaromas skauda ruduo, snigti ima po žodį.
Man seniai jau vis tiek, akys didelę liūtį užtvenkia
Ir apauga sniegais, žvilgsnio šunys iš naujo išduoda.

Kvapo miglos nekrinta, tik naktį užmerkia į šiaurę,
Nusigręžia nevaikiškas juokas, taip baisiai ištroškau,
Netikri šoviniai mano sniego dėžutėje, poterių kaulai
Ir užšalusios upės į dangų dar grįžta išskrosti

Jauno sniego buveinės, valtelė kiaura mano lūpų,
Jau išplukdė seniai visą gylį ir išskobė randus
Iš akimirkų ledo, tik sniego pluta skaudžiai trupa
Į užkimusius langus.
                                          Ir Dievui
                                                         pabosta
                                                                        gyventi...