Sausio 30 d.
Sakoma, jog viskas keičiasi: žmonės, jausmai, mintys, požiūriai, tačiau viena visada išlieka taip pat – prisiminimai. Kad ir kaip norėtum, nei tu juos pakeisi, nei ištrinsi. Bet kuo toliau, tuo labiau suvokiu, jog net ir jie pamažu dyla. Čia lyg toks dėsnis žmoguje – atsiradus naujiems nuotykiams, senųjų šešėliai prislopsta, vėliau išvis išblanksta, kol galiausiai norint juos atsiminti reikia gerokai pasukti smegeninę. Ir ne apie senatvinius marazmus, ligas ar dar kažkokius atminties sutrikimus kalbu, o tiesiog apie sveiko, jauno žmogaus mastymą. Tai, jog kartais per sunku atsiminti visą patirtą laimę. Kartais nelengva nuslopinti nelaimių kartėlius, tačiau jei pradangini juos, pradangini ir laimę. Pavyzdžiui, aš sugebu blokuoti daug ką savyje: mintis, jausmus, o neretai ir prisiminimus. Galiu kažką paversti sapnu, tačiau nieko neišskiriant. Jei viską iš to etapo – tai viską, bet nepaisant to, nesinori savo gyvenimo versti į kažkokią blankią miglą. O kartais norisi, tačiau kaip tyčia nepavyksta, nes blokuoti tenka ne tik atmintį, bet ir jausmą, mintį, foną, aplinkos spaudimą, kas per daug sunku net ir man.
Jau teko patirti, jog visus atsiminimus, nesvarbu verčiančius virpėti iš tų laimės ar bjaurasties valandų, geriausia atsiminti ne vienam. Kai juos laikai ne tu vienas, o dar viena artima siela, lygiai kaip ir tu, jaučianti tai, kas buvo prieš metus ar du lyg būtų buvę vakar. Kartu iš to pasijuokti, kartu ašarą išspausti ir atsiminti viską. Tada daug lengviau. Nesinori nieko blokuoti, nes suvoki, jog tas gyvenimas, apie kurį dabar kalbant šiurpsta oda, per nugara bėga šiurpuliukai, o iš veido nedingsta šypsena – vis dėlto tavo. Užlieja laimės banga, iš kurios nesinori išnirti. Byra ašaros dėl to, ką vis dėl to padarei, o lūpos vis šypsos, šypsos...
Ir nesunkus tas prisiminimų svoris, kai pagalvoji. O jei dar sveri visa tai ne vienas – tik palaima širdžiai, džiugesys kūnui, pilnatvė sielai.