Ne tarp eilučių, gyvenimo vingių tarpais būti mylima, o kasdien. Vaikščioti nuogai, nuogai be minčių, rūbų — tiesiog tokiai, kokia esi. Tu prisimeni jaunystę, bet jaunystė jau yra tokia — vėjo pučiama, kažkur, dažnai. Visos pagundos tik tuština vidų, daugiau nieko. Tu nori suprasti, kas tu esi, ne buvai — esi. Tarp šitų ar kitų keturių sienų. Tarp lubų ir grindų, su mylimais ar tik mylinčiais. Bet tavęs iš tikro nėra, tu vis dar praeityje ieškai atsakymų į šiandieninius klausimus. O laikas tiksi ir bando įtikinti tave ir mane, kad jau viskas — reikia užaugti, reikia turėti planą ir dar kartą reikia — pradėti kaupti pinigus laidotuvėms ir kažką palikimui.

Nepamenu, kurią žiemą, kai dar mūsų lūpos kartais susitikdavo arčiau nei per kelias dešimtis centimetrų, aš norėjau pasilenkti tau prie ausies ir tyliai tyliai pasakyti, jog manau, kad tave daugiau nei myliu, ir lyžtelti per ausį, tada lūpomis nusileisti prie tavo kaklo, o pirštais skęsti tavo garbanose .. o už lango tirptų žiema ir ateitų mažytis pavasaris, kol mūsų lūpos švelniai liestųsi, taip vos juntamai, per atstumą, per tylą.  

Jei, mano mažoji princese, vieną dieną nusistovės viskas ir jei dar turėsi likusios šilumos kažkam, kam iš tikro būsi reikalinga, galbūt sugebėsi padovanoti tikrą meilę. Nebereikės klaidžioti mintyse, kurti planus pabėgimui, nes nesinorės pabėgti, nebus kur bėgti, nes visas pasaulis tilps mylimuose delnuose. Žinau — tai pasaka, bet nieko nepakeisi, kartais pasakos yra realesnės už keistą gyvenimą.

Čia yra išgalvotas mokslinis faktas, kad kuo mes daugiau keičiame partnerių, tuo mažiau sugebame iš tikro prisirišti. Kažkas tiesiog pasikeičia smegenų vingiuose, chemija išgaruoja. Taip išdaliname save visiems ir vis tiek nebūname niekada iš tikro laimingi. Tik sudraskyti savo aistros ir ilgesio. Čia viskas lengva — per lengva, bet negali viskas būti sunku ir nepakeliama. Tad neprarask vilties, kad ir kur dabar būtum, kas bebūtum — būk tuo, kuo niekas neišmokė būti — būk protinga.