Čia ir vakar. O gal rytoj ir niekada? Man rodos, mums visiems trūksta smegenų. Todėl badysiu pasinaudoti senolių išmintimi ir išsivirti beržinės košės – sako, naudingiausias žinojimo šaltinis, o be to, mažai kalorijų ir figūrai nekenkia. Bet šalta – už lango speigai ir pusnynai. Vėjas vaiko mažas sušalusias dangaus ašaras ir neleidžia žmonėms džiaugtis pasauliu. Reikia į miškelį, bet į miškelį tokiu oru nenueisi – galima ką nušalt.. Na štai. Teks prekintis chemijos nukrautose lentynose, bet ten medžiai reta ir mažai pastebima prekė, ten tik dvėselienos ir pigių "šmutkių" (visiems labai reikalingų ir gražių daiktų, – aut. past.) rojus. Nesuprasi, kur išeitis ir kur sueitis su pačiu savimi, išmintimi ir tais nelemtais beržais, o laikas niekada nelaukia.

Laikas bėga, gal net lekia, visi sensta. Tėvai irgi pavirs seneliais, paskui pavirs dulkėmis.. Ir visas gyvenimas taps dulkėtas. O mes kartais beprasmiškai pykstamės ir gadiname ta laiką, kurį gauname, net nesuprasi, kiek jo kiekvienas iš mūsų gauna. Tas beprasmiškas gyvenimo ratas, amžinai traiškantis visus po savo laiko ir minčių išvargintais tekiniais. Ir po jo svoriu nėra nieko aiškaus – tik paprastos tiesos, o visa kita yra tušti ieškojimai.

Katinų cirkas, arba beždžionynas, į kurį pakvietimai seniai jau sudūlėjo. Turbūt trečiame išmatavime yra kanalizacija, į kurią nuleidžia brokuotas sielas ir jos visos plūsta į mūsų nepažangių žinduolių pasaulėlį. Šmaikštuoliai, šaunuoliai.

Jūs norite gyvenimo prasmės? Prašau: reikia būti laimingiems, saugoti artimus ir brangius žmones ir nešti kad ir mažą naudą kitiems. Ir niekada, niekada nenustoti svajoti apie kitus pasaulius, kur gyvena mūsų protėviai ir kad vieną dieną, kai mes atsikratysime visko, kas mus slegia ir spaudžia prie žemės, visko, kas mus skiria ir užgožia akis – jie grįš mūsų pasiimti. Viskas. Visas knygas dabar galima sudeginti, nes jose nebėra ko ieškoti.

Džo pakėlė akis į lubas. Ant lubų suposi musė ir ieškojo ten trupinių. Musė irgi buvo karo veteranė ir nuo aplink aidėjusių sprogimų susisukusiom smegenėlėm, bet Džo šito nežinojo – šito nežinojo niekas ir todėl musės laukė tik vienas logiškai galimas galas. Knyga buvo baigta ir dabar reikėjo palaukti ateisiančios išminties ir palengvėjimo, kuris ateina po prasmingų darbų. Tik išmintis vėlavo, o laiko nebebuvo, jis ištirpo ir spaudė gyvenimą paskubėti. Todėl reikėjo eiti, tiesiog eiti be priežasties.

Ir viskas.