aš kritau,
į bedugnę
kritau,
nuo skvarbaus
tavo žvilgsnio
akių.
ir visa širdimi
aš jutau,
jog gyvent
be tavęs
bus sunku. be tavęs,
tavo juoko skambaus..
be tylos.
be šviesos.
be žmogaus.
  
aš kritau
saulei tekant,
žinau.
mano širdį
pavergęs buvai.
tarsi rūkas,
apgaubęs mane,
glamonėjai, lietei -
aš jaučiau!

o bedugnė
uolėta, juoda..
nė kraštelio,
briaunos nematyt,
kaip pakilt,
kaip išskrist -
nežinau.
saulė teka,
o aš vėlavau...

vėlavau į ramybę
širdies,
pamesta jau
fleita -
ji nutilo...
o bedugnėje
aidas skardus,
tik jis vienas
atstoja man rytą!