Sausio 18 d.

Galva tokia sunki. Nuo minčių. Abejonių. Kažkokio nusivylimo. Galbūt net šleikštulio. O turėčiau būti beprotiškai laiminga, su tuo, savuoju „idealu“. Žvilgsnis vis užkliūna už jo vakar dovanotų rožių, o pridėjus ranką prie veido, užuodžiu jo kvepalus susimaišiusius su cigaretėm. Galvą lenkia žemyn sunkios beprasmės mintys. Kodėl nesu laiminga? Ogi paprasta: nemoku pasitikėti kitais. Viliuosi, jog nepatiklumas pliusas, juolab, kai tam yra pagrindas.

Viskas būtų iš dalies tobula, jei ne tas vienpusis kūno troškimas. Manojo kūno. Kurio jis trokšta. Spaudimas man visada buvo svetimas jausmas, kurio niekada nesupratau ir ko gero nesuprasiu, nes to, kas man nepriimtina suprast ir nesiruošiu.
Gražios kalbos, žavi šypsena, spinduliuojančios akys, o užsimerkusi tarsi matau kaip už viso to slypi kažkokia klasta, galbūt pajuoka. Neįsivaizduoju kas čia per jausmas ir nežinau kaip jį kontroliuoti, kaip įvertinti. Gal nuojauta? Juk ji mane daug kartų yra įspėjusi prasmingai. Nuoširdžiai tikiuosi Dievo patarimo. Ženklo. Balso, kuris perrėktų tojo „idealo“ gražbylystes, kad pagaliau galėčiau blaiviai įvertinti situaciją.

Nežmoniškai sunksta galva, blausiasi akys, nors laikrodis dar nerodo nei dešimtos. Bandžiau save iš to išvaduoti, tačiau bergždžiai. Turbūt norėtųsi viską nutraukti, viską baigti, nuo visko pailsėti. Bet kuo toliau, tuo labiau peršasi mintis, jog tai padaryti pernelyg sunku.
O juk vis dėl to turiu išlikti stipri. Negaliu pasiduoti jo spaudžiamo negatyvaus mąstymo. Juk aš viską valdau, viską kontroliuoju. Aš  galiu viską pradėti, viską baigti, kad ir dėl visko vėliau kentėti, bet svarbiausia nepalūžti, neišduoti savo įsitikinimų, savo principų. Kas gi jis toks, jog galėtų permušti mano mąstymą? Vyresnis – šaunu, labiau patyręs – taipogi gerai, neieškantis žodžio kišenėj – super, gražus – irgi neblogai, bet kaip bebūtų niekuo neviršesnis už mane. Turiu savo nuomonę, savo jausmus, savo gyvenimą. Vienam išėjus, ateis kitas, galbūt geresnis, galbūt prastesnis. Bet svarbiausia, jog gerbtų mane, taipogi mylėtų.

Galiu tik nuoširdžiai padėkoti Dievui, kad suteikia man tiek jėgų, tiek stiprybės išsaugoti savam mąstymui, nepasiduoti kitų įtakai. Aš esu aš – jei kas nepatinka, problema toli gražu ne manyje. Galėsiu tvirtai padėkoti už dėmesį, sugaištą laiką, išgadintus nervus, tačiau vis tiek išliksiu savimi. Galbūt savoje erdvėje per ašaras išliesiu tą vienkartinę agoniją, bet orumas vis tiek liks aukščiau visko. Ir tegu užsipisa, jei tai jam sukelia problemų!