Janelis buva smalsus vaikas. Ja galvelaj dažnai kildava interesnų minčių, katras anas narėdava sužinote iš tevų ir dėl ta aniems ažduodava čiūdnų klausimų. Būdava, susirenka šeima vakarienei, tai Janelis susrunga un uslana stalą gali ir klausia:
– Tėte, kal saulą šilda, e menulis tik šviečia?
Tėvas kilsteli galvų na gazietas ir pats pamįslijįs atsaka:
– Saula yra labai karšta, degunti planeta.
– E kas jų ažudege?
– Kai aisi makyklan – sužinosi.
– Ale, kad aš dabar noriu žinote.
– Nežinau, – burbteli tėvas.
– Tai tu nėjai makyklan?
Take ir panašūs klausimai tėvų ne vienų rozų išvesdava iš kuntrybes...
.
 – Tete, kal moma taip ilgai negrįžta iš ligonines? –  paklause vaikas.
– Kai tik išrinks tau sesutį, – sugrįš.
– E kaip te maži vaikai atsirunda toj ligoninej?
– Momas pagimda.
– Kaip tai pagimda? – vėl kamantinėja sūnelis.
– Nežinau, – pykteli tėvas.
– Sakei, kad rytoj važiuosi ton ligoninen, tai ir mani pasijimk, – papraše vaikas.
Ir anys sekmų dienų išvažiava, ale Janelis toj ligoninej nieka gera nepamate. Abu ineja mažan kumburėlin, kur keletas dėdžių laike runkas kvietkus. Vienas dėde garsiai sušuka:
– Vyras! vyras! Kaip gerai...
Janeliui buva interesna, kad didelis dėde su ūsiukais tik dabar sužinoja, kad anas besuntis vyras...
  Grait tarpdury pasrode baltai apsrėdžius materis su baltu ryšuliu un runkų,e iš paskas ėja ir moma.
Tetis tai materiškei padavanoja kvietkų ir pabučiava runkų, paskui ir abu tevai pasbučiava.
– E kur sesute? – paklause Janelis.
– Čia – suvyniota.
– Aš noriu un jų pažiūrete...
– Pažiūrėsi name, dabar važiuojam.
Važiuojunt taksi, Janelis paklause:
– Mamyt, ar tau buva interesna gimdyte?
Visi, net taksistas, pradėja juoktes, tai Janelis daugiau nieka nebeklausinėja, supratįs, kad ja klausimai dideliems sukelia juokų.
Name, sesutį atvyniojus, Janelis lika markatnas. – sesutes veidelis buva susraukšlėjįs, viena akis primerkta, e kai ana palaida dūdas, – net ausis ažusikimšk...Ir kai tevai nusisuka, Janelis anai pasake:
– Jegu jau užsimanei gimte, tai raikėja pasješkot kitas mamas – nelįst pre maną. Nutilk tu!

  Laikui bėgunt sesute dares vis interesnesne ir gražesne. Kartais ana nei iš šia, nei iš ta nusišypsodava bedunčia burna, Janelią pirštų suspausdava... Ir kai rozų sasiedka narėja išsinešt sesutį, Janelis sušuka:
– Neduosiu! – ir karingai atsistoja pre lavelas.
– Taigi tu sakei, kad nenori, kad moma pirktų sesutį...
– Ana nepirka, e pagimde.
Visi pradėja juoktes. Ir iš kur tas vaikas viskų žina?..