Nė neklausk — negalėčiau patart, mums pasaulis skirtingai atrodo.
Kandom vaisių abu, aš — stimpu, tu — tunki.
Vienas mūsų godus, net ir musę išnertų iš odos,
Na, o kitas naivus — jo paties šonai nuolat nuogi.

Kam beplakt liežuviu, jei nesutariam — balta ar juoda?
Kam draugystės ieškot, jei nėra nė kokios bendraties?
Kam dairytis jausmų tarp neuronų numirusių klodų?
Tiesos tvenkias laše ir sustoja kamputy akies.

Lik geriau, kur esi — už belangės tylėjimo sienos,
Užu kaukės rūsčios ir žarijų duobės po slenksčiu.
Patogiau apsimest, kad pasaulyje esam po vieną,
Negu stvertis ir nešt nors dalelę viens kito kančių.

Kam sopės, o kam — ne. Išnešiosim po plytą Pilėnus.
Mus vienodai nubaus ir devynias po mūsų kartas.
Aš patart negaliu, jei sutrešo mus jungęs kamienas,
Jei abiems tesvarbu, kas kieno pirmas gerklę prakąs.

Argi mano gentis būtų skriaudusi, vogus ir plėšus?
Ar paliktų mane spaudžiant speigui lauke be namų?
Ką sakyt, ką daryt, jeigu savas, bet elgias kaip priešas?
Akyla apsauga. Dėkui Dievui — ir tau neramu.