Aš- kaip miestas...

Aš - kaip miestas,
Mano gyslom - gatvėm
Pulsuoja, verda gyvenimas.
Gatvelių, skersgatvių, akligatvių-
Daugybė,
Jie raizgosi, kryžiuojasi,
Vyniojasi, tiesiasi
Iš centro, kur stovi
Reguliuotojas -
Širdis...

Aš - kaip kalėjimo vienutėje
Gyvenu savo mieste.
Negaliu iš savęs išeiti,
Nemoku nuo savęs pabėgti,
Nenoriu savęs palikti,
Nes kol mes kartu -
Aš žmogus.

Aš - žmogus,
Savo noru įkalinta
Savo mieste - kūne.
Mano mintys išsprūsta
Į laisvę, pavirtę žodžiais.
Mano rankos laisvėja
Dirbdamos darbus,
Mano jausmai
Išsilieja laisvėn
Džiaugsmais ir nuoskaudom...

Aš - tik žmogus,
Kaip miestas,
Kaip kalinė savo kūne.
Įkalinta iki pabaigos
Už tai,
             kad gyvenu...
atkaklioji

2013-01-23 13:01:01

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Roberta

Sukurta: 2013-01-24 21:11:34

Įtaigus persikūnijimas.

Vartotojas (-a): miaumiau

Sukurta: 2013-01-23 17:52:21

mintis gera, bet monotoniška

Vartotojas (-a): Virgutė

Sukurta: 2013-01-23 15:52:46

kiek skaičiau ,man šis labiausiai patiko,Prasmingas kūrinys.

Vartotojas (-a): sada

Sukurta: 2013-01-23 14:08:51

Va šitą aš premijuočiau :)

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2013-01-23 13:13:25

geras

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2013-01-23 13:10:04

Miestus žmonės kartais apleidžia - dėl sausros, epidemijų, potvynių ar kitokių kataklizmų. Čia šiaip, susimąsčiau perskaitęs šitą eilėraštį. Tuomet žmogus yra, bet jo lyg ir nėra - tik kūnas, bet ne siela...