Aš - kaip miestas,
Mano gyslom - gatvėm
Pulsuoja, verda gyvenimas.
Gatvelių, skersgatvių, akligatvių-
Daugybė,
Jie raizgosi, kryžiuojasi,
Vyniojasi, tiesiasi
Iš centro, kur stovi
Reguliuotojas -
Širdis...
Aš - kaip kalėjimo vienutėje
Gyvenu savo mieste.
Negaliu iš savęs išeiti,
Nemoku nuo savęs pabėgti,
Nenoriu savęs palikti,
Nes kol mes kartu -
Aš žmogus.
Aš - žmogus,
Savo noru įkalinta
Savo mieste - kūne.
Mano mintys išsprūsta
Į laisvę, pavirtę žodžiais.
Mano rankos laisvėja
Dirbdamos darbus,
Mano jausmai
Išsilieja laisvėn
Džiaugsmais ir nuoskaudom...
Aš - tik žmogus,
Kaip miestas,
Kaip kalinė savo kūne.
Įkalinta iki pabaigos
Už tai,
kad gyvenu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Roberta
Sukurta: 2013-01-24 21:11:34
Įtaigus persikūnijimas.
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2013-01-23 17:52:21
mintis gera, bet monotoniška
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-01-23 15:52:46
kiek skaičiau ,man šis labiausiai patiko,Prasmingas kūrinys.
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2013-01-23 14:08:51
Va šitą aš premijuočiau :)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2013-01-23 13:13:25
geras
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-01-23 13:10:04
Miestus žmonės kartais apleidžia - dėl sausros, epidemijų, potvynių ar kitokių kataklizmų. Čia šiaip, susimąsčiau perskaitęs šitą eilėraštį. Tuomet žmogus yra, bet jo lyg ir nėra - tik kūnas, bet ne siela...