Pirmoji dalis čia:
http://zaliazole.lt/viewstory/sid/66578/


Jis buvo aukštas rusvaplaukis. Toks vyras, kurį pamačiusi pagalvoji – tobulas. Nors jeigu reikėtų apibūdinti jo bruožus, pasimestum, nežinotum, ką išskirti, nes nieko išskirtinio jis neturėjo. Neapibūdinamas. Net neprisiminė, kiek laiko dirbo toje pačioje kontoroje, kai pirmąkart pamatė jį prie savo namo. Tuomet grįžo iš vakarėlio, jis stovėjo ant šaligatvio, pasirėmęs į tamsios spalvos automobilį, rūkė. Prakaukšėjo pro šoną, pagalvojo, kažkur matytas. Tik išsivirusi arbatos prisiminė – bendradarbis. Pažvelgė pro užuolaidėlę, mašina tebestovėjo, tačiau vyro ten nebuvo.

Kitą vakarą matė jį kitapus gatvės. Dar kitą – prasilenkė prie pat laiptinės. Ir tik ketvirtąjį vakarą jis paskambino į duris. Atidarė, įsileido. Nesuprato, kodėl, bet visai neišsigando. Gal suveikė žinojimas, kad jį jau pažįsta, bent iš matymo, žino, kur jis dirba, galėjo sužinoti ir vardą, ir pavardę. „Nieko blogo man nepadarys, – galvojo, – per daug lengvai sugaunamas.“ Gėrė arbatą, šnekučiavosi. Gėrė vyną, daugiau tylėjo, slapčiomis vienas į kitą žvilgčiojo. Lyg netyčia jis palietė jos ranką, taip švelniai perbraukė plaštakos šonu. Kūnu perbėgo šiurpas. Vien šis iš pažiūros nekaltas prisilietimas uždegė joje ugnį. Po to lyg lenkėsi pastatyti taurės, jo plaukai brūkštelėjo per skruostą, atsitiesdamas uždėjo ranką jai ant kojos. Susilietimo vietoje trenkė elektra, mažos kibirkštėlės pažiro į šonus, su jomis radosi geismas ir tada sąmonė aptemo. Neprisiminė nieko kito, tik neapsakomą geismą, atrodė, suplėšys jį, perplyš pati. Kai protas grįžo, suprato, kad jis išėjęs. Gulėjo sujauktoje lovoje, glostėsi sau plaukus ir šypsojosi. Viskas buvo paslaptinga, keista, kerėjo.

Tai tęsėsi dvylika naktų. Jis ateidavo, žodžių nebebūdavo. Paskambindavo į duris, ji atverdavo, o tada protas aptemdavo, drabužiai plyšdavo, visur lakiodavo sagos, batai, kojinės, auskarai. Ryte jausdavosi labai pavargusi, it po maratono bėgimo. Atsibudusi jo niekada nerasdavo. Po pirmosios nakties galvojo, kaip elgtis darbe. Šią problemą išsprendė jis: rytą praėjo abejingas, sveikinosi lyg nenoriai, vengė. Pagalvojo – taip geriausia. Išvengs bendradarbių apkalbų, o ir viršininkui tarnybiniai romanai nepatinka. Darbe nė karto nepersimetė nei žodžiu, nei žvilgsniais. Ir ji jautėsi laiminga.

Viskas pasikeitė, kai jis nustojo lankytis. Dar keletą naktų laukė, vylėsi, dienomis jautėsi prislėgta, kažko trūko. Net fiziškai jautėsi blogai, kūnas ėmė virpėti, išmušdavo prakaitas. „Jis man kaip narkotikas, – galvojo. – O dabar abstinencija,“ – bandė šypsotis, bet sekėsi sunkiai, nes jautė, kad tai tiesa. Ir vieną vakarą surinko jo numerį, jį buvo susiradusi darbe. Nežinojo, ką jam sakys. Visuomet niekino moteris, kurios sekioja paskui vyrus. Savigarba jai buvo viskas.

– Klausau!.. – nekantrus jo balsas nubėgo laidais. Tylėjo. – Klausau... – tarsi aidas pakartojo dar kartą.

– Labas vakaras... – stengėsi neparodyti susijaudinimo.

– Labas, – išgirdo atsakymą. Kurį laiką patylėjusi, ragelį numetė. Ramino save: jis suprato, kas skambino, todėl šiąnakt ateis.

Neatėjo. Vėl skambino paryčiais. Ir šįkart pasisveikino, sulaukė atsakymo, tuomet padėkojo. Pati nežinojo, kodėl, už ką. Norėjosi paklausti, kodėl ją metė, kodėl nebeateina, norėjosi šnabždėti, kaip jį mylinti, kaip jai jo reikia. Bet negalėjo prisiversti. Taip skambinėjo jam kelis mėnesius, galvojo, gal užteks vien jo balso, gal vien nuo to „labas“ jausis geriau. Tačiau tai nepadėjo. Kasnakt pabusdavo išmušta prakaito, susapnavusi kažin kokį košmarą, tada apsikabindavo kelius, prisiglausdavo prie smakro ir virpėdavo, ašaros tekėdavo skruostais, gerdavosi į pagalvę.

Viskas baigėsi dieną, kai viršininkas privertė ją išeiti neapmokamų atostogų. Visi matė, kaip per tuos kelis mėnesius ji sulyso, išbalo, tapo nervinga, krūpsėdavo nuo menkiausio garso. Jo kabinete klausydama, kaip jai reikia paatostogauti, „atgauti formą“, iš pradžių tylėjo, tuomet tyliai paprašė nedaryti jai taip. Bet viršininkas buvo neperkalbamas. Išėjo iš darbo verkdama. Viskas, galvojo, viskas. Atimta paskutinė galimybė būti šalia mylimojo. Grįžusi namo pirmąkart paskambino jam dieną. Ir šįkart pasiryžo kalbėti. Balsas kiek drebėjo.

– Kodėl su manimi taip elgiesi? – klausė jo.
– Ar tu vis dar mane myli? – duso tardama šiuos žodžius.
– Kodėl tu su manim žaidi? Kam tu mane persekioji? – verkė.
– Noriu su tavim susitikti ir viską išsiaiškinti, – pasiryžo.

Jo atsakymai buvo trumpi, atšiaurūs, šalti, tarsi stiklo šuke raižė jos širdį. O paskutinį rėžį paliko tvirtai ištarti žodžiai, išvaikę visas iliuzijas:

– Aš turiu savo gyvenimą.

Numetė ragelį kūkčiodama. Suprato, kad tai jau pabaiga. Svetainėje ant spintelės jau keletą mėnesių gulėjo tvirta stora virvė. Nežinojo, iš kur ji ten atsirado. Pati jos tikrai nepirko, kažkurį vakarą bandė prisiminti, iš kur ji, tuomet pagalvojo – atsirado tą naktį, kai jis lankėsi čia paskutinį kartą. Tačiau šią mintį nuvijo, negali būti, kad virvę paliko jis.

Drebančiomis rankomis priglaudė virvę prie skruosto. Ji kvepėjo juo – paslaptingu dvylikos naktų svečiu. Nusinešė ją į vonią. Telefoną pasidėjo greta, pagalvojo, jis dar turi galimybę viską ištaisyti. Tačiau iki pat paskutinės minutės telefonas tylėjo.