Atspirties taškas

Kai sudega diena ir kibirkštys
Žvaigždėm lig ryto blaškos,
Bandai nepasiklysti tamsoje,
Ieškodamas kaip Archimedas taško

Atremti svirčiai, nežiniai pakelt.
Nenusimest — tiktai išjudint
Iš liūno nežinojimo klampaus
Viltį, bebaigiančią užgesti.
juodvarnis

2013-01-21 14:48:47

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): pabiruogė

Sukurta: 2013-01-22 11:21:25

Gilus ir išjaustas...

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2013-01-22 10:26:46

Pirmas ketureilis labai sklandus...

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2013-01-21 22:39:56

žmogus gyvas tikėjimu ir viltimi. Ir man 1-oji dalis graži

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2013-01-21 21:20:56

pirmas posmas iki Archimedo - mat Archimedas tokiom nesąmonėm neužsiiminėjo, nors lyrinis herojus jaučiasi kaip Archimedas bandydamas nepasiklysti tamsoje be vilties ugnelės, (tai turėtų ne taško ieškoti, turėtų malkos kad pakurstyti...) žodžiu, be filosofinės išminties pripaistyta. bet geriau nei Taribinis pavyzdingas - nors nenuobodus.

Vartotojas (-a): Liepsnelė

Sukurta: 2013-01-21 18:51:17

Pirmoji kūrinio dalis labai graži.

Anonimas

Sukurta: 2013-01-21 15:37:32

Antros strofos paskutinė eilutė taisytina. Grūdint, nenuliūdint, budint, juodint.

Vartotojas (-a): Teta_Santa

Sukurta: 2013-01-21 15:06:03

Neužgesink Vilties.
Tegul virš liūno
žibės jos žiburėlis įstabus.
Juk šviesoje
ir nežinia sumažta,
svirčiai tiktai
paremia pečius.
Šviesoje visi taškai
suranda savo vietą.
Tarp jų jau
pasiklysti nebegali.
Štai -žvaigždės blaškos-
šviesos tamsioje nakty.
Jos- kibirkštys dienos,
kuri sudegus poilsiui,
save iš naujo vėl ryte
padovanos.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2013-01-21 15:02:10

Kol viltis yra – tol žmogus gyvas... Banali tiesa, bet tai tiesa.