Hipnotizuojantis
senojo prisimerkusio
vyro balsas,
ritmingi dūžiai
ir įnirtingai judantys
plunksnuoti kūnai.
Margumynas:
erelis, sakalas,
o gal vanagas...
Medžioklė buvo vykus!
Pagarbiai nusilenkime
aukos dvasiai -
susitaikėme -
dabar siela gali apleisti kūną.
Aureole apsupęs
visus saugo
magiškas dūmų debesis -
Dvasios švenčiausios,
pagarbiai priimkit
mūsų auką!
Užlieja raudona banga...
-------------------------------------------------
Ramus rytas.
Plunksniniai dūmai
vis dar išnyra
tarp palapinių,
dengtų bizonų odomis.
Šventės nelikę.
Vyrai sėdi vienoje bandoje -
reik galvoti...
Galvoti,
ruoštis
naujai medžioklei -
maisto kaip ir šventės
nelikę.
O medžioklė - loterija,
gyvūnai traukiasi kitur,
nyksta.
Senasis žynys žino:
blogai, dvasios pyksta,
gamta bijo, todėl ir slepia.
Miesto žmonės kalti.
Pulkas jaunų tvirtų indėnų
leidžiasi į mišką,
kad pasisekus įgytų įtaką gentyje.
Nepasisekė.
Žynys tą seniai žinojo.
--------------------------------------------------
Jaunasis Šokantis Sakalas.
Taip, jis tikrai išsiskyrė.
Dievų apdovanotas.
Gimė būti vadu.
Vienui vienas grįžo
apsižergęs savo juodąjį Ristūną
ir vilkdamas paskui save
suaugusį, tvirtą elnią.
Visiems užsidegė akys.
O vienos akys
ilgai žiūrėjo į jaunuolį.
Vėl buvo ką švęsti.
--------------------------------------------------
Prasivėrė briedžio kailiu
apdengtos palapinės anga -
mediniu dubeniu
ir skalbiniais nešina
išėjo ji.
Šokantis Sakalas ją stebėjo.
Jis ją dažnai stebėdavo,
ji nedrąsiai nulenkdavo galvą.
Tamsūs plaukai
tvirtai supinti į kasas
išryškindavo jos erelio nosį.
Bizono odos drabužiai
ir šviesūs mokasinai
negalėdavo paslėpti
jos grakščios eisenos
ir viliojančiai šilto kūno įdegio.
Karoliukų žaismingas blizgesys
ir lengvų plunksnų papuošalai
apie jos kaklą
nublankdavo prieš jos grožį.
Tai buvo Bėganti Stirna.
Ir tai buvo jos akys
ilgai tąkart stebėjusios šį jaunuolį,
kuris dabar stebi ją.
-----------------------------------------------------
Kartą Bėganti Stirna
atnešė Šokančiam Sakalui
dubenį košės.
Jis žinojo ką tai reiškia,
visi žinojo ką tai reiškia -
tai buvo ženklas.
Jos ženklas.
O dabar ji ženklo laukė iš jo.
Jaunoji indėnė drovėjosi,
ji bijojo.
Šokantis Sakalas suvalgė
visą košę -
ligi pat dugno.
Tai reiškė vestuves!
Jų akys dabar
kaip liepsnojantys mėnuliai
ilgai žiūrėjo vienos į kitas.
-----------------------------------------------------
Senosios genties moterys
atėjo į pagalbą
kai jaunoji indėnė ėmėsi
siūdintis vestuvių suknios.
Pati vyriausioji -
Virdulio Akis -
tyliai niūnavo lėtą melodiją.
Jos balsas hipnotizavo.
Tai kėlė palaimą.
Senosios genties moterys
dalinosi savo patirtimi
su jaunaja indėne.
Ši greit mokėsi.
Kai suknia jau buvo baigta
indėniukės akys sublizgėjo
labiau nei karoliukai,
kuriais buvo puošta suknia.
Tą akimirką ji atrodė
dieviškai graži.
O, kad Šokantis Sakalas
būtų ją tokią išvydęs!..
Nelaimei jis to niekada
nebegalės padaryti...
-----------------------------------------------------
Staiga pasigirdo
stiprus kanopų dundesys.
Jis greit artėjo
ir tuoj čia pat
išsprūdo baisus klyksmas.
Persigandusi Bėganti Stirna
pravėrė palapinės plyšį ir
O, dievai, už ką!?
Raiti kareiviai degino kaimelį,
šaudė indėnus,
spardė viską, kas pasitaikė.
Iš už palapinių išniro jis,
apžergęs savo juodąjį Ristūną,
skvarbaus vėjo draskomas,
pačių dievų apdovanotas
vadų vadas -
Šokantis Sakalas.
Jis kovėsi.
Pasiuntė anapilin ne vieną.
Jis buvo narsus
kaip karo dievas.
Vienas kareivis leidosi
prie jaunosios indėnės –
Bėgančios Stirnos.
Ši persigandus sustingo.
Ne!
ir Šokantis Sakalas
paleido į jį strėlę.
Krito dar vienas.
Bet ne paskutinis.
Dabar buvo jo eilė.
Šokančio Sakalo.
Nepastebėjo
kaip iš už nugaros
šautuvu laikinas kariškis
paspaudė gaiduką.
Jaunasis indėnų vadas krito
nuo savo juodojo Ristūno.
Ne!
Bėganti Stirna norėjo
pulti prie savo mylimojo,
bet vyriausioji indėnė
įsitempė ją atgal į palapinę.
Buvo pavojinga.
Reikėjo palaukti.
Jaunoji indėnė iš skausmo
nugrimzdo į miegą...
------------------------------------------------------------
Prakeikiu aš mūsų dievus,
jei jie tokie negailestingi
šiems dviem jauniesiems žmonėms!
-------------------------------------------------------------
Vis dar tebeliepsnojo
baigiančios sudegti palapinės.
Kelios jų buvo beveik nepaliestos.
Rūko dūmai.
Vieni į kitus besiramsčiuodami
sužeisti indėnai bandė atsikelti,
krūvos mirusiųjų gulėjo
čia pat po kojomis,
buvo girdėti raudos.
Prasivėrė briedžio kailiu
apdengtos palapinės anga -
ji buvo beveik nepaliesta kareivių -
ir išėjo ji.
Tai buvo Bėganti Stirna.
Buvo panašu į tą kartą,
kai Šokantis Sakalas
ją stebėjo, o ji
nedrasiai nulenkė galvą.
Tik
Šokančio Sakalo nebuvo.
Ji rado jį gulintį šalia
savo juodojo Ristūno.
O, Šokantis Sakale,
pramerk savo tamsias akis -
mano liepsnojantiems mėnuliams
trūksta tavųjų!
Bet jis neatsimerkė.
Iš jaunosios indėnės
mėnulių bėgo vanduo.
Pirmą kartą ji palietė
jo lūpas savosiomis.
Taip ji priėmė jo dvasią į save.
Jie amžiams tapo neatsiejami.
Tai buvo jų vestuvės.
-------------------------------------------------------
Išgyvenę indėnai rinkosi
medžių proskynoje.
Ten, ant medinių gultų
po vieną suguldyti gulėjo mirusieji.
Švelnus vėjas tai nunešdavo tolyn,
tai sustiprindavo ramią
paukščių garsus primenančią
vyriausios indėnės skleidžiamą muziką.
Ramybė.
Jaunoji indėnė -
Bėganti Stirna -
stovėjo prie savo vyro gulto.
Ji laikė liepsnojantį deglą.
Liepsna atsispindėjo jos
juodose nakties akyse,
tarsi mėnuliai.
Tamsūs plaukai išryškėjo
baltame apdare.
Ji vilkėjo vestuvine suknia.
Karoliukų žaismingas blizgesys
ir lengvų plunksnų papuošalai
apie jos kaklą
nublanko prieš jos grožį.
Tą akimirką ji buvo
dieviškai graži.
O, kad Šokantis Sakalas
būtų ją tokią išvydęs!..
Ji žino - jis ją mato
ir pridėjusi ranką prie krūtinės
palenkia deglą prie jo kūno.
Jis liepsnoja.
Jų meilė liepsnoja.
Tu visąlaik būsi čia!
ir Bėganti Stirna
stipriai suduoda sau į krūtinę.
Iš už medžių išnyra sakalas -
staiga pakilusio
skvarbaus vėjo draskomas,
pačių dievų apdovanotas
vadų vadas.
Jo akyse atsispindėjo liepsna,
kai šis praskrido visai šalia.
Jaunoji indėnė nusišypsojo,
ji žinojo -
liepsnojantys mėnuliai
degs per amžius.
Tarsi pritardamas
sakalas suklykė ir
ir apskriejęs ratą
dingo miško tankmėje.
Švelnus vėjas tai nunešdavo tolyn,
tai sustiprindavo ramią
paukščių garsus primenančią
vyriausios indėnės skleidžiamą muziką.
Ramybė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kamėja
Sukurta: 2006-08-06 08:31:32
Dėkoju už atsiliepimus. Kaip matau - man pavyko visai neblogai, turint omenyje, jog šį kūrinį parašiau per kelias valandas. Tiesiog tai labai artima tema man. Pastaruoju metu labai susidomėjau indėnų kultūra, jų gyvenimu. Jaučiu, kad tai tiesiog dalelė manęs, todėl aprašyti taip toli nuo mūsų vykusį gyvenimą nebuvo sunku. Beje, dėkoju Vlabur už pakištą mintį:) galbūt ateityje Jūs išvysite kiek kitokį šios istorijos variantą, kai įvykių centre atsidurs kita tauta - senovės lietuviai. Taigi, laukit ir kito šio kūrinio varianto:)
Vartotojas (-a): Puella
Sukurta: 2006-08-05 23:55:18
Labai patiko. Puikiai autorė pasirinko temą, juk ne taip dažnai rašoma apie indėnus. Įdomu buvo skaityti, graži ir liūdna istorija. O paskutinė eilutė tikrai puikiai užbaigia šią poemą.
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2006-08-05 14:00:03
Sunku ką ir pasakyt. Na, bet bandysiu. Tema pasirinkta egzotiška. Iš kur ji pažįstama? Tikriausiai iš filmų, o kad kažką parašytum labai autentiško, reikėtų tą temą gerai išnagrinėti, kitaip tariant „pagyventi “ joje ( tas pats ir komentuojant kūrinį- negaliu gerai pakomentuot, nes nepažįstu indėnų gyvenimo).
Siužetas gana dažnas- mylimuosius išskiria mirtis. Persikūnijimo motyvas irgi neraetas.
Taigi kažko labai labai naujo lyg ir nerandu. Be to, nors kūrinys pateikiamas kaip poema, kažin ar ne geriau būtų skaityti kaip pasakojimą proza?
O patiko gana sklandus kūrinio stilius, aiški mintis. Tai mano nuomonė:)