Mano tėvo paminėjimas praeityje visada susilaukdavo stiprių reakcijų. Piktasis Barbaras Milčius - puikiausias burtažodis išgauti viską: nuo susižavėjimo šūkių iki spjūvio į veidą. Kaip mėgdavo sakyti mano tėvukas, dar nė vienas didvyris nebuvo įvertintas vienareikšmiškai. Taip jis mėgo maudytis neapykantoje ar susižavėjime: dažna bėda tų, kurie per ilgai kentė anonimiškumą.

Keista rasti vietą, galbūt vieną vienintelę vietą visatoje, kur tėvo žygdarbiai ir nuodėmės kilpa nesiveja apie sūnaus kaklą. Šitame abstinentų pragare visus vienijo kaltė, siaubas ir chroniškas alkoholizmas. Praeitis nebedomino nė vieno didvyrio, nors neabejojau: pasiknisę pragertuose atminties archyvuose jie rastų nesuvestų sąskaitų. Bet, matyt, kerštas ir pagieža – privilegija, skirta tiems, kurie dar turi ateitį ir nebando būrelyje nuskandinti mirties baimės...

Merlinas negaišo laiko domėtis mano kilme ir Milčių giminei būdingų galių trūkumo priežastimi - visas senojo burtininko dėmesys buvo skirtas tam, ką jis kikendamas praminė paskutiniu „Teisingumo Lygos“ pasispardymu. Prasisklaidžius dūmams, pradanginus butelius ir nutilus muzikai dingo netgi kvaila iliuzija, kad dalyvauju šventėje. Tiesa atsispindėjo smulkmenose: žilose gijose didvyrių plaukuose, nenatūraliai išsiplėtusiuose vyzdžiuose, pritemptame linksmume. Jeigu kas čia ir šventė, tai giltinė nekantriai skaičiuojanti klientus, kurie per ilgai žaidė su nemirtingumo kodu... Merlino balsas pasižymėjo bjauria ir niekada nedingstančia sarkazmo gaidele:
- Mano miela „Teisingumo lyga“, prie Vašingtono nenusileido ateiviai. Taigi imsimės paprastesnės užduoties - gelbėti visą visatą. Visų pirma, Rolandas Milčius iš barbariškų 2011 metų vasaros ištrauks žmogų, kurio negaliu vadinti rašytoju - tai per menkas titulas tokiam žmogui. Tada pulsim verkti upėmis, kad mums reikia jo pagalbos išgelbėti visus ir viską. Toks svajonės išsipildymas kiekvienam fantastikos fanui sukeltų penkių valandų erekciją ir kraujavimą iš nosies tuo pat metu. Entuziazmo turėtų užtekti iškviesti Bevardžiui. Sunkiausia dalis prasideda būtent po iškvietimo - mes elgsimės labai diplomatiškai, bet jei naujas realybės gyventojas pradės elgtis agresyviai... Jūs pasiduosit ir leisitės apdaužomi, kol aš improvizuosiu pančiojantį burtą, nors nelengva supančiot didvyrį be silpnybių...


Merlinas staiga nutilo ir pradėjo knistis kišenėse. „Teisingumo Lyga“  išliko rami – jie, matyt, prisiklausė dar ne tokių kalbų. Nors mano prasta nuotaika ir dingo, Merlinas vis dėlto perlenkė lazdą, juk vis dėlto egzistuoja menkas šansas grąžinti didvyrių erą, o jis rengia pakaruoklio humoro vakarą – neturi vilties, lipk ant scenos. Mintyse užčiuopiau giją, vedančią į tuos senus laikus ir aktyvavau raktą - vienos išsvajotos durys į bet kur ir bet kada. Nostalgija sergančių senių svajonė vėl atsidurti pačiuose geriausiuose laikuose, kur net degtinė buvo saldesnė ir įvyko kažkas, dėl ko dabartinis gyvenimas - tik duslus to meto atgarsis. Merlinas nusišypsojo ore pradėjus ryškėti rausviems portalo kontūrams. Santūriai šyptelėjęs mestelėjau į raktą šiek tiek gyvybinės energijos. Nemanau, kad rakto veikimui būtina aukoti gyvenimo metus, tiesiog prakeiktasis raktas turi savo sadistinių pomėgių ir sąmonės užuomazgas kaip ir Mjolnyras, kurio taip ir nesugebėjau pakelti. Merlinas suklykė man nežinoma kalba ir aršiai sumosavo kažkuo man nemaloniai primenančiu žmogaus kaulą. Vilkiškoji Džesika išliejo ant grindų taurę kraujo ir šyptelėjo:
- Ne kaip atrodai, nesubloguok. Čia juk tik teatrinis mėšlas: plastikinis kaulas ir taurė tiršto vyno. Vis dėlto reikia kažkokios atmosferos - grafomanai netiki magija be ritualų.

Sumauti pokštininkai: sunkiai iškvėpiau ir užsimerkęs suskaičiavau iki dešimt. Ausis jau nemaloniai rėžė „sveikas meistre iš praeities“. Ach kodėl toks senas išminčius kaip Merlinas išlaikė tokį bjaurų humoro jausmą. Tyliai nusikeikęs pramerkiau akis - man visada buvo aišku, kad žmonės kuriantys istorijas apie didvyrius netiktų net stovėjimo aikštelės apsaugai. Bet šitas individas stebuklingu būdu sugebėjo atrodyti silpnas bei išdžiuvęs ir tuo pat metu nešioti nemenką pilvą alui. Merlinas teatrališkai perspausdamas rėkė, kad jis mūsų paskutinė viltis. Deja, alaus mėgėjo veido išraiška menkai pasikeitė. Jis tiesiog ramiai dairėsi kartkartėm įtraukdamas cigaretės dūmą. Merlinas nutilo taip ir nesulaukęs jokios reakcijos. Keistuolis visiškai ramiai suradęs peleninę užgesino cigaretę ir nusikvatojo:
- Dešimtmečiu vėluojat. Taigi sakyčiau, dėžę degtinės ir mane atgal į mano landynę amžinos jaunystės, tikros meilės - ir čia buvo pirmas mano noras.
- Meistre, man reikia jūsų pagalbos. Tik Bevardis gali sunaikinti pavojaus šešėlį plintantį po visatą. Tik jūs galite iškviesti šį tobulą karį.
- Tu dvoki nenuoširdumu, seni. Be to man visai nėra aišku, kas čia: kas šešėlis, kas šviesa, o kas stalinė lempa. Be to Bevardžio iškvietimas greičiausiai mane nužudys, o jeigu ne - tada vinį į kaktą kals pats Bevardis. Namo, degtinės ir toliau kaip minėta.

  Merliną ir beviltiškus didvyrius nustebinti nėra lengva. Bet Merlino veide atspindėjo lengvas sutrikimas, o likusieji atrodė lyg patys gavę minėtą vinį į kaktą. Visa mano kelionė neduos rezultatų dėl vieno asilo:

- Jis gal ir nenuoširdus bjaurus senis, bet pavojus tikrai egzistuoja. Aš nuoširdžiai prašau tavo pagalbos. Pilkasis Skerdikas sužlugdė didvyrių erą. Anksčiau ar vėliau jis ras šią paskutinę didvyrių slėptuvę ir užbaigs menkiausią vilties kibirkštį.
- Taip, nors pasakei daugmaž ką ir senasis kranklys, bet viskas nuskambėjo kaip geros gitaros bosas ar kažkas tokio solidaus, tvirto. Aš tau pagarbą atiduodu, kas tu bebūtum. Išvis kodėl niekas nepasisako savo vardų. Grupėj kokioj, vardas koks ir kiek dienų jau negeriat.
- Aš esu Rolandas Milčius ir iškviesti Bevardį  buvo mano idėja. Senasis kranklys, jeigu norime tikėti jo tvirtinimu, yra legendinis Merlinas pakilęs iš kapo. Mergina su kailiais būtų Vilkiškoji Džesika - ji atvyko iš komiksų pasaulio iškviesta savo fanų. Na, o kiti - įvairūs didvyriai ir išvardyti visą „Teisingumo Lygą“ sunkoka - daugumos aš, net nepažįstu.
- Merlinas... Tiek girdėta, matyta, skaityta, bet realybė liūdnoka. O Vilkiškoji Džesika turbūt negali nukauti Skerdiko? Čia aišku retorinis klausimas - jei galėčiau, aš čia neuždavinėčiau klausimų. Gerai, aš padėsiu, bet turiu tris sąlygas. Pirma, niekas neklausiat mano vardo, jei žinot, nesakot. Antra, jeigu nugalėsim tą skerdiką- Merlinas man užrašo šią gražią patalpą, kuri iš kvapo primena barą su leidimu rūkyti. Baras mano - ir baigta. Trečia, norėčiau, kad Merlinas bent pabandytų apsaugoti mane nuo Bevardžio pykčio. Jūs visi pasitarkit, broliai ir sesės didvyriškume, aš sutrauksiu dar vieną cigaretę tuo metu. Tik per ilgai nesitarkit - rūkydamas baisiai greitas esu.

Taip, svajonės išsipildymas ir pareiga visatai - viskas būtent taip. Merlino šypsena galėjo reikšti ką tik nori, bet ne džiaugsmą. Džesikos veidą išmušė raudonos dėmės, o kairioji ranka prieš jos valią pavirto į vilkišką leteną ilgais nagais. Dėl viso pikto atsistojau tarp Džesikos ir situacijos rimtumo nesuvokiančio autoriaus. Džesikos balsas įgavo keistai urzgiantį skambesį:
- Jeigu jo nepribaigs Bevardis, pribaigsiu aš. Pakabinsiu kaip briedžio galvą virš baro. Iš kur tokių žmonių atsiranda?
- Ramiai, jis tiesiog nori mirtinai nusigerti nuosavame bare. Tebūnie taip, nėra ko čia urgzti, mergyt.

  Nežinau, koks velnias mane jojo paglostyti Džesikos plaukus, tiksliau galvą... Atsibudau ant grindų su tvirtu įsitikinimu, kad pora dienų galėsiu myžti krauju dėl tokio grubaus etiketo pažeidimo. Visos velniavos kaltininkas skaitė sutarties lapus, žiūrėdamas per purvinų akinių viršų:
- Rolandai, aš visada sakiau: gali daug ko žmogų išmokyt, bet takto neišmokysi. Kas gi glosto kitą žmogų, kad ir vilkišką didvyrę, lyg šunį. Baras bus mano! Po garantuotos pergalės įsigalios ši akiplėšiškai naudinga baro perleidimo sutartis!

Nesusilaikiau nepaaiškinęs, ką jam būtent daryti su tuo takto jausmu ir nesibaigiančiu nusišnekėjimu. Merlinas suniurzgė, kad jau išvirė vaizduotę išlaisvinanti arbata ir laikas pradėti...