Plaukia lytys į Vakarus, plaukia,
Net palinkęs berželis vis laukia.
Bet tikrai ne ledų, ne šaltos jų kalbos...
Galbūt saulės tekėjimo, ryto aušros?

Juk norėtų nubėgt skaistaveidės sutikt,
Tik negali smėlėtojo kranto palikt.
Lenkia vėjas, lietus, o labiausiai už vis,
Įsismelkęs šerdin toks skaudus ilgesys.

Kas supras jo mintis ir ką mąsto dažnai,
Kada mato, kai Nemunu plaukia ledai.
Šalia mirksta akmuo, bet ir jis nebylys,
Jam tas pats - ar diena, ar ilgiausia naktis.
..............................................  

Palūkėsiu minutę, dar pabūsim kartu...
Kaip gerai, kad neskirta žemėj būti medžiu,
Taip stovėti ir laukt plačios upės krante,
Kol kažkas nuostabaus atskubės pas tave.