Šią istoriją man papasakojo mano mokytojas, kuris mokė piešti. Jis visada kartodavo, kad reikia piešti taip, lyg paveikslas būtų tikrovė, o tikrovė – paveikslas, tad nežinau, kiek šioje istorijoje tiesos, o kiek melo - spręskite jūs patys.

   Jis padėjo teptuką į šalį ir užsikosėjo.
   – Prakeikta liga nuvarys mane į kapus, – tarstelėjo, sėsdamasis į pintą krėslą ir žvilgsnį nukreipdamas į jūrą,  matomą tolumoj už kaimelio. – Viskas, – gurkštelėjo šalto limonado, – daugiau jokių paveikslų.
   Gogenas paėmė ką tik baigtą piešti paveikslą ir pakabino ant sienos tarp kitų. Šalia kabėjo daugybė nuogų moterų nuotraukų. Jis žvelgė į sieną ir šyptelėjo, palingavo galvą ir vėl klestelėjo į krėslą.
   – Juk tai Lau-Rata... – pasigirdo šnabždesys nuo durų angos. Tarpduryje stovėjo senis, kaimelio vyriausiasis. Jis spoksojo į šviežiai nutapytą paveikslą, keistai sukryžiavęs pirštus. Dailininkas pažino šį gestą – tai apsisaugojimas nuo blogos akies.
   – Kas ta Lau-Rata, seni? – Gogenas klausiamai sužiuro į Kimkimą.
   – Tai laumė, keliaujanti po salas. – Senis daugiau nepratarė nė žodžio ir dingo taip pat tyliai, kaip ir buvo atėjęs.
   Gogenas sužiuro į savo paskutinį darbą. „Moteris kaip moteris: trumpi juodi plaukai, mažomis garbanėlėmis susisukę aplink mažas ausis, aukšta kakta ir didelės išraiškingos akys, šiek tiek išsišovę žandikauliai ir duobutė smakre, o lūpų kampučiai pakilę kiek į viršų – juk ironiškai žvelgia į pasaulį. Kurgi tas laumiškumas? Tamsioje odoje?..“ – spėliojo jis.
   Gogenas jautėsi vis labiau ligotas, todėl dažniau tūnodavo savo trobelėje vienui vienas tarp paveikslais ir nuotraukomis nukabinėtų sienų. Kai jis eidavo pro savo paskutinį paveikslą, visada apimdavo keistas jausmas – lyg kas atidžiai jį stebėtų, tačiau kad ir kaip greitai stengdavosi atsigręžti, nieko, išskyrus paveikslą, nepamatydavo.
   Vieną šiltą vakarą Gogenas sėdėjo savo mėgstamame pintame krėsle ir žvelgė į jūros tolumas. Jautė, kaip atsėlina miegas. Jį pamažu apėmė tokia būsena, kai nelabai suvoki, kur esi, ar jau sapne, ar dar realybėje. Rodės, juto švelnias rankas ant pečių, karštą alsavimą ir aistringą bučinį.
   Pabudo ryte žvalut žvalutėlis. Jautėsi puikiai ir atrodė, jog liga pasitraukė. Gogenas bandė prisiminti, kas nutiko naktį, tačiau atmintyje žiojėjo praraja. Jis dar šiek tiek parymojo krėsle, tada atsistojo ir greitu žingsniu išėjo į kaimą. Jam reikėjo moters.
   Tai truko savaitę. Kiekvieną naktį sulaukdavo sapno viešnios, o ryte iškeliaudavo ieškoti moters. Ligos požymiai nyko, Gogenas švytėjo. Kai pažvelgdavo į laumę paveiksle, jam atrodydavo, kad ir ji švyti vis jaunėdama. „Nesąmonė“, – pasipurtė Gogenas ir patraukė į kaimą.
   Šįkart Kimkimas laukė jo kaimelio pakraštyje. Jis buvo niūrus kaip uraganas vidurvasary. Žvilgsnis nudelbtas į žemę, rankos sukryžiuotos ant krūtinės, kojų pirštai tai susigniauždavo, tai vėl išsitiesdavo. Dailininkas su užuojauta pažvelgė į senį.
   – Kas nutiko?
   – Lau-Rata apsigyveno saloje, – balsas skambėjo tyliau už tyliausią vėjelį.
   – Iš kur žinai?
   – Dingo penkios mergaitės ir du berniukai.
   – Hmm… Ką dabar daryti? Kaip jos atsikratyti?
   Senis pažvelgė tiesiai Gogenui į akis ir tik lūpomis ištarė:
   – Tai tu man pasakyk!
   Po pokalbio su Kimkimu Gogenas užsidarė savo trobelėje. Jis vėl sėdėjo savo pintame krėsle, o priešais atremtas į stalo koją stovėjo paskutinis paveikslas. Artėjo vakaras.
   Staiga pasigirdo plyštančios drobės garsas. Dailininkas pramerkė akis. Iš tamsios pastalės į jį tiesėsi blyškios rankos. Jam užkando žadą. Drebulys apėmė visą kūną, Gogenas bijojo išvysti akis tos, kuri lindėjo paveiksle. Dailininkas išsigando savo darbo vaisiaus. Staigiai pašokęs, išsitraukė iš kišenės dėžutę degtukų ir  vieną jų brūkštelėjo. Pasirodžius liepsnai iš paveikslo pasigirdo nevilties riaumojimas. Gogenas padegė visą dėžutę ir šveitė ją į paveikslą, o pats pasuko durų link. Tarpduryje nesusilaikė ir atsigręžė – paveikslas jau degė, jame rangėsi neįsivaizduojami pavidalai: moteris, vyras, neaiškus gyvis, viskas kartu. Ne vaizdas labiausiai gąsdino Gogeną, bet sklindantis iš paveikslo balsas, kartojantis dailininko vardą.
   – Gogenai, – pasigirdo mažos mergaitės balsas.
   – Gogenai! – suklykė berniukas.
   – Gogenai… – gundančiai sušnibždėjo moteris.
   Daugiau jis nesiklausė, išbėgo laukan ir griuvo į smėlį.
        

Vietiniai pasakoja, kad namas degė visą naktį. Balsai bei klyksmai varė iš proto visą kaimelį ir niekas nedrįso iškelti kojos iš namų. Dar kalba, kad ryte rado Gogeną negyvą, gulintį netoli ant smėlio. O dar sako, kad namas sudegė iki pamatų, tačiau ugnis nepalietė nė vieno paveikslo, išskyrus tą, paskutinįjį.