Savo noru lipau į suskilusią geldą,
Nemaniau, kad teks irtis per jūrą audringą.
Gyvenau it moliuskas prisisiurbus prie meldo,
Kaip už Dievo ausies, kur nei lyja, nei sninga.

Bet staiga silpną pagrindą mėto ir vėto.
Būt ar žūt — vis sunkiau man dilemą išspręsti.
Metas rodyti lemčiai, kad stuburas kietas,
Kad palikti bėdoj negalėčiau silpnesnio.

Bus įdarbinta viskas — tiek neuronai, tiek raumenys,
Iki rytmečio kito kad gelda išplauktų.
Jaukia sąmonę audros ir viesulai kaukiantys.
Pavargau. Nebepakeliu irklo nei šaukšto.

Tiktai motinos meilė kaip amžinos burės
Be atodairos neša per devintąją bangą.
Veidu teka purslai tartum ašaros sūrūs,
Nes laikau, nes aš gelbėju nešulį brangų.

Nei svarbi man grėsmė, nei baugina pavojai —
Tartum plausto stveriuosi menkiausios skeveldros.
Kaip vaikai patikės, kad vertingas rytojus,
Jei aš skęsiu tiktai dėl suskilusios geldos?