Jis padėjo telefono ragelį, bandė nusišypsoti, tačiau šypsena nepasiekė lūpų. „Negi, tai vyksta iš tikrųjų? Gal sapnuoju? Ir kodėl tai nutiko man?“ –  atsiduso, prisipylė puodelį kavos, atsisėdo už stalo ir žvelgdamas į niekur pabandė prisiminti nuo ko viskas prasidėjo.



Telefonas nesiliovė įkyriai čirškęs. Jis nenorėjo su niekuo kalbėtis, tačiau ištverti čirškesio nebeįstengė, pašoko iš lovos ir stvėrė ragelį:
- Klausau!.. – nekantrus balsas nubėgo laidais. Kitapus laido jį pasitiko tyla. – Klausau... – tarsi aidas pakartojo dar kartą.
- Labas vakaras... – moteriškas bejausmis balsas.
- Labas...
O tada trumpas telefono signalų pypsėjimas. Jis sumurmėjo kažką neaiškaus, truktelėjo pečiais ir nutrenkė ragelį, lyg telefonas būtų dėl visko kaltas.
Vakaras praėjo ramiai, užmigo greitai, sapnavo spalvotai. Tačiau rytas atnešė dar vieną skambutį, prieš pat aušrą. Staigiai pašoko iš lovos ir dar ne visiškai atmerkęs akis skubiai pakėlė ragelį:
- Klausau... – šį kartą jau nerimas skriejo tolyn.
- Labas rytas... – vakarykštis balsas privertė sutrikti.
- Labas rytas... – jame budo nežinia iš kur atsiradęs susierzinimas.
- Ačiū, – spengianti tyla po šio žodžio, o tada trumpas telefono pypsėjimas.
- Prašom!!! – išsiliejusį pykti girdėjo tik pypsėjimai.



Tokia tai buvo pradžia. Nepatiko jam šis žaidimas, nes nežinojo taisyklių, nežinojo, kas kitam laido gale taip tyčiojasi iš jo vienatvės. Taip pat jautė užgautą vyrišką ambiciją. Per tuos kelis mėnesius jis išbandė įvairiausią taktiką: įtikino save, jog priprato prie balso, prie spengiančios tylos ragelyje, prie trumpų pypsėjimų. Pakalbėjo su draugais, prisispyręs visų klausinėjo, gal kas ką žino, tačiau niekas nieko nepasakojo ir teko toliau kentėti nežinomos merginos skambučius.
Vienas iš draugų juokais prisiminė Alisos frazę:
- Pažaiskime: aš būsiu išbadėjusi hiena, o tu – kaulas.
Tada visi gražiai pasijuokė, tačiau juokai netikėtai baigėsi.



Skambutis jį pasiekė dieną.
- Klausau. – ramiai atsiliepė.
- Labas... – balsas, apgaubtas tylos ir pypsėjimų.
- Labas... – žodis pakibo ore lyg klausimas – kas toliau: tyla ar pypsėjimas?
- Aš nieko nesuprantu. – merginos balsas pirmą kartą per tiek laiko drebėjo.
- Tu nieko nesupranti? – pabandė ironizuoti, tačiau tai nesuardė įtampos lekiančios nuo vieno laido galo iki kito.
- Taip. Kodėl su manimi taip elgiesi? – žodžiai dusliai gulė ausin ir širdin.
- Kaip šitaip? – nebesuprato, kas čia per cirkas, ir sunkiai valdėsi, kad nepradėtų staugti ir keiktis paskutiniais žodžiais... Norėjo, tik vieno, kad tas balsas išnyktų iš jo gyvenimo.
- Ar tu vis dar mane myli? – ji duso tardama šiuos žodžius.
- O tu mane? – jis stengėsi kalbėti atsainiai ir grubiai. – Man atrodo, jog surinkai ne tą numerį.
- Nekalbėk taip! – balsas trūkinėjo. – Kodėl taip kalbi? Pasakyk, kad vis dar mane myli...
Giliai atsiduso, tačiau tas atodūsis nebuvo skirtas telefoniniam eteriui ir ji neišgirdo.
- Nežinau ir nesuprantu apie ką tu kalbi..
- Nejaugi? Visą tą laiką nežinojai? – jos nuostabą balse keitė baimė.
- Nežinojau, vis dar nežinau ir nenoriu žinoti. Noriu ramybės. Ar supranti?
- Kaip tu gali manęs nežinoti?..Juk tiek laiko praleidžiam kartu... – jos balsas užsikirto ir pasigirdo kūkčiojimas.
Staiga prisiminė. Taip, jie kartu praleidžia daug laiko, taip jis ją pažįsta. Bet kas iš to – ji tik bendradarbė, kurios nemėgo ir vengė, kurios keistas akių žvilgesys varė baimę, su kuria susitikęs ryte net sveikindavosi nenoriai.
- Tarp mūsų niekada nieko negalėjo būti... – tyliai sumurmėjo.
- Na, kodėl tu meluoji? – girdėjosi kaip ašaros bilsnoja į ragelį, o kūkčiojimas slopino tariamus žodžius. – Kodėl tu su manim žaidi? Kam tu mane persekioji?
Jis klausėsi. Šį kartą kalbėjo tylioji laido pusė.
- Juk ateini pas mane kiekvieną naktį. Jaučiu tave. Matau. Liečiu. – Ji kalbėjo taip įsitikinusi, kad jam net užgniaužė kvapą.
- Nesuprantu apie ką tu kalbi...Negaliu tau niekuo padėti.
- Kaip taip gali būti...- ji trumpam nutilo. Tada viltingai prašneko: - Noriu su tavim susitikti ir viską išsiaiškinti.
- Ne. –trumpas atsakymas sudaužė paskutinę viltį.
- Bet kodėl?! – šauksmas skambėjo ilgai, atrodė, jog ragelyje apsigyveno aidas.
- Aš turiu svo gyvenimą, – tvirtai tariami žodžiai išvaikė visus iliuzinius aidus.
- ... – tyla sustingo vienai akimirkai, o paskui prabilo pypsėjimas.



Jis pakėlė galvą nuo užrašų knygutės. „ Tokia buvo pradžia.“- nusišypsojo. – „O kokia pabaiga?“ Jis dar kartą dirstelėjo į knygutę. Nusišypsojo ir parašė: Nr.13. O tada pridėjo iškarpą iš laikraščio, kur straipsnio antraštė skelbė:


„Keistų savižudybių virtinė tęsiąsi“