Kai linkim ramybės ištiesiame ranką,
Tarsi duodam lašelį širdies šilumos.
Žvilgsniu ir širdim vienas kitą suprantam,
Kaip kad dera vaikams savo Tėvo namuos.

Tik būna minutės, kai skęsti ramybėj,
Ilgiau joj palikt pasidaro sunku,
Gal todėl, kad išsekusi upė gyvybės
Prisako mums laukt ant skirtingų krantų.

Per ją neištiest meilę nešančios rankos,
O akim neišvyst žiburėlių kitų,
Ramybės delnuos dienos ilgesio šaltos,
Praeitim pažymėtu vienpusiu keliu.