Aš nežilas – aš beržas su baltu kamienu
Ir šarmotom šakom vietoj lapų žalių,
Gal todėl taip lig skausmo sniegynuose vienas,
Kaip išvytas iš miško, čia palaukėj budžiu.

Sutinku pirmas vėjo ir sniego siautimą,
Pirmą šuorą audros, kai kvatoja pūga,
Mėnesienoj užslinkusio šalčio gėlimą,
Kurį turi iškęst viršūnėle liauna.

Gera vasarą pievoj, kai prie kojų ramunės,
Kai saulutė skaisti šypsos tau iš aukštai.
Net džiaugiesi tada, kad likimas užbūrė
Visų metų tėkmėj šviesti beržu baltai.

Netikėk, jei atrodau truputį pražilęs,
Tai tik sausio šarma nušarmojo ryte,
Tai šiaurinės viešnios toks nekaltas žaidimas,
Kad ilgiau, kad gražiau prisimintume ją.