Kas iš to, kad raitausi, kiek išgaliu?
Tenka siūlu išlįsti pro adatą
Ir jaukinti įniršusį pitbulį
Nuo ramunės vainiklapiais skabomais.

Tokios užduotys skatina kurti
Ar atlikti žygius neįmanomus -
Apsiaut geležinėmis kurpėmis,
Išsišiepti ir šokt padespaną,

O paskui užkerėt alpų nuovargį,
Kad jis rupūžėm lysvėse slėptųsi,
Susikištų kad sprūstančią nuomonę jos reiškėjai -
Kur saulė nešviečia.

Išsiveržti žole iš po grindinio -
Dar prieš rytmetį pareigos žadina,
Net bestingstanti kad nesustingčiau,
Kad pateisinčiau titulą raganos.

Ar už tai mano pastangas niekini,
Prie stiprios kad jautiesi silpnesnis?
Nesiskundžiu surėžyta riekėmis,
Kol tu sieki it alkanas kąsnio.

Jau žinau, kad kerai mano baigėsi -
Lenkiama nebelinksiu, bet lūšiu.
Link tavęs išsidrieksiu bent raidėmis
Po varžybų, lenktynių ir mūšių.

Kaip manai, ko aš vargčiau, ko stengčiausi,
Jei tu man anei kiek nerūpėtumei?
Turtas dūla ne spintose, stalčiuose,
Jis apšviečia būties pilkas prieblandas.

Mes abudu sparneliais apgruzdusiais
Vis žemyn ir žemyn pikiruojame.
Kam raitytis lyg būčiau be stuburo?
Gal tikiuosi, kad grįšim į Rojų.