Dažnai pamįsliju —
Tu man kaip ir akmeniu
un maną kelią.
Gi kartais vis kerta
ir kerta
kaip peilią ašmeniu
kožnas tavą žodis
ar skemą...
  Mes jau senai pasenam,
e vis da kartu.
Kartu pasibaram,
kartu pažliumbojam ir...
gyvenam.
  Atsikeliu ir vėl ainu.
Ir šitų savą dalių
švelniu runka apkabinu.
  
E gal tai ir yra čysta meilą?