Toj vietoj, kur Anykščių miestas įsikūręs,
Ten kur susijungia Šventoji su upe,
Senovėje šeima gyveno susibūrus
Senolės Anykštos. Didžiam džiaugsme, varge

Petys į petį jie kartu ir nieks neklausė
Ar reikia kam pagalbos, puola tuoj padėt.
Netrūko nieko jiems. Nei bado, anei vargo
Kęst nereikėjo. Juk galingoji žynė –

Senoji Anykšta, slaptų turėjo galių,
O kur dar senas žiedas! Niekas nevalios
Nuskriausti giminę. Ramiai gyveno, kolei
Kaimynai jų, velniai, po gėdos patirtos,

Ant šeimos motinos senos labai supykę,
Pradėjo regzt planus. O, kaip atkeršys jai!
Seniausias nelabasis, jo vaikai padykę
Nusprendė sudoroti juos tuoj pat, skubiai.

– Ši užduotis lengva, atliks ją sūnaitėlis.
Miško tankmėj yra akmuo, numesi jį
Ant Anykštos pirkios. Te ilsisi ji tyliai
Prie žemės prispausta. Te bus tada teisi...

Anūkas labai stengėsi, nė krust iš vietos.
Nusiminė labai: – Pajudint negaliu...
– Na, ką sūnau, skubėki tu, ragus parietęs,
Užversk tą raganą, tavim labai tikiu.

Ir jam tas pats nutiko. Visas prakaituotas,
Su rankom drebančiom ir rėžiu ant kaktos,
Į kambarį įslinko: – Negi tau neduota
Tą kuklų akmenį numesti ant trobos?

Teks man pačiam, senam šiuo darbu užsiimti,
Matau, kad patikėti niekam negaliu, –
Nuėjo jis keliu. Dabar jau keliai linksta,
Kas bus su juo toliau, kai reikės nešt? Vargu

Ar jis pajėgs? Kartu visa velnių šeimyna
Vora nuslinko nelabajam iš paskos.
O štai akmuo. Apglėbęs senis vietoj mina,
Negali jo įveikt. Pakelti nevalios...

Pavargo jis ir mato – juokiasi net marčios!
– Tai išperos! – Tik švilpt... – Ateikit kuo skubiau!
Velniai subėgo greit. Veidai –  pelynai kartūs,
Visiems teks nugaras nulenkti nuolankiau.

Aplipo akmenį tarsi uodai ant maisto.
Mėgino kelti jį. Jis toks sunkus... Nė krust.
Paskui pakėlė kiek. Visų veidai tik kaista,
Bet savo pasiekė. Tiktai naudos nebus...

Dundulis, mat, pamatęs velnius, tuoj suprato
Jų užmačias. Taip nekentė tos giminės!
Ir kad paleis žaibų strėles...Raguoti kratos...
O jis rankas sau trina – niekas nepadės,

Taip jiems ir reikia. Į visas puses pasklido:
Po kelmu kas pasislėpė, o kas žolėj.
Keliu nubėgo nelabasis be palydos  
Ir dingo iš akiračio, gūdžioj tankmėj,

Ant Puntuko namų šitas akmuo nukrito,
Prispaudęs šį nedorėlį. Visi sakys –
Bausmė už blogus darbus tai. Neliko nieko
Iš jo trobos. Pradingo amžinai ir jis.

Ir nuo tada šį akmenį visi vadina
Vardu jo. Puntukas ligi šitos dienos
Išliko. Netoliese likęs ąžuolynas
Senolių šventą maldą ošia nuolatos.

***********