Einu atgailauti į gamtą,
Kai prislegia nuodėmių svoris.
Meldžiuosi mažai boružėlei,
Suklupus prie smilgų altoriaus.

Maldoje apsinuogina siela,
Eglių šakos ją kantriai išprausia.
Giesmes lieja paukščiai — giedoriai,
Medžių bokštuos vargonams gaudžiant.

Paikas vėjas visas mano nuodėmes
Išsijoja kaip dulkes į žolę.
Gailiuosi, prašau atleidimo
Aklo kurmio, išgąsdinto voro,

Bičių spiečiaus, sumintos sraigės,
Išrautos  dilgėlės, varnalėšos...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Vėl kaip grumstus nuodėmės rinksiu,
Kad gamtoj atgailauti galėčiau.