Nusišypsok sau pamatęs plaukuotas savo kojas, šuniuk. Juk tu gali valgyti duoną nuo žemės, kuri krisdama parklupdo visą pasaulį. Dievuliau, kaip man patinka tos plaukuotos tavo kojos, kurioms skirtingai nei maniškėms nebūna šalta lysti po antklode vakare, kai turi šitiek kojų, tu nesijauti vienišas.
Tu palendi po mano delnais, kurie nevalingai numesti ant stalo, tu laižai mano pėdas, jos dreba nuo šalčio tipenančio grindimis, tu daužai mano sielą savo širdies plakimu ir aš suvokiu, kad dar yra nepaliestų. Pradėti matyti viską tomis akimis, kurios supranta yra patirtis, kurios negebu įgyti, todėl nuspręsiu susirasti šunį. Kartą vedžiodama tave aš pamatysiu šešėlį žmogaus ir jis atėjęs į mūsų namus atneš čia šviesą ir tą dieną grindys nebebus vėsios, rankos drebės, kaip niekada, o tu sucypsi kampe. O jeigu mano namuose nebūtų kampų? O jeigu aš turėčiau savo namus? Tada galėčiau vaikščioti po juos nuoga, o pusryčiams valgyčiau skrebučius arba blynus su uogiene. Kaimynai augintų mažus vaikus, kurių jaunystė įkvėptų sukurti šeimą ir todėl aš tikrai auginčiau šunį.
Tu augantis nedorėlis, su kuriuo aš mielai dalinsiuosi namais ir rytiniais blynais, kuris pirmas perskaitys laikraštį ir išplėš neįdomius puslapius, tu busi visada su manimi ir būsi ne daiktas, o dalis gyvenimo, todėl aš niekada nepirkčiau tavęs. Mes susitiksime gatvėje ar ten, kur šilta, tu suvizginsi uodega ir aš suprasiu, kad tu turi būti man. Todėl aš nepirksiu draugo, tu turi ateit į mano gyvenimą kaip šiluma, kuri privers pamilti, parodžius pavyzdį.