Greta žingsniuoja šaligatviu, sniege palikdama pėdsakus, iš jos burnos veržiasi garai. Eina tylomis, gal dėl to, kad šiek tiek bijo tamsos. Ir jei ne ritmiškas varvančios nosies šniurkščiojimas, mergaitė būtų  kone nepastebima. Pagaliau ji pasiekia savo kelionės tikslą — parduotuvę. Įėjusi patrepsi, nusipurto nuo batų ir striukės ledinį sniegą, nusiima gobtuvą. Tada prieina prie pieno produktų skyriaus ir išsirenka mažą jogurto su braškių gabaliukais indelį. Nuėjusi prie kasos nusiima pirštines, pasirausia džinsų kišenėje ir išsitraukia visus savo turimus centus. Kol tai padaro, pardavėja jau nuskenavusi jogurtą laukia pinigų. Greta išberia juos pardavėjai delnan. Ši perskaičiuoja pinigus ir pareiškia, kad trūksta dešimties centų. Mergaitė vėl pasirausia kišenėje, o tada ir kitoje, bet nieko neranda. Pasimetusi ji bando kažką sakyti, tačiau pardavėja įsiterpia pirma: „Tiek to, eik.“ Greta tyliai padėkoja, susigėdusi pasiima jogurtą ir paspartina žingsnį, o kai atsiduria lauke, pasuka už parduotuvės kampo ir paskęsta tamsoje, girdisi tik pamažu tolstantis šniurkščiojimas.