Tos žalios žemumos derlingos, kvepia liepos,
Klevai skaroti šnara, drebulių daina...
Tartum saugi tvirtovė, ji lietuviui liepia
Gyventi čia ramiai. Piliakalniai greta:

Aukštųjų Šančių, Eigulių, Pajiesės rymo
Toliau Lentainių ir Marvelės, ir Veršvių...
O šventos girios ligi pat Strėvos nurimę
Uždegtą ugnį saugo ir visi kartu

Nuo piktų priešų gina savo gimtą žemę,
Žynys seniausias žino daugel paslapčių.
Išminčius tai. Jis perskaito ką žvaigždės lemia
Ir seka eigą Žemėj įvykių visų.

Tai Nemunas nurodė sesei Merai kreiptis
Į senajį žyniuonį, galbūt jisai padės?
Kur mylimas jaunikis, Naglis? Dairos baikščiai.
Reikia surasti jį dėl savo ateities.

Ir klaidžiojo ilgai po girią, kolei rado
Išminčių seną, sėdint prie šventos ugnies.
– Žmogau gerasis, per karščius, per šaltą gruodą
Keliausiu aš pas Naglį, gal gali padėt

Surasti jį, nurodyt man trumpiausią kelią?
Žinau, kad bus sunku, bet aš juk ne viena.
Žynys pamąstė ir akis auštyn pakėlė.
Danguj žvaigždėtam Mėnesio ryški šviesa:

– Mane dievai atskyrė nuo manos Saulelės,
Neleidžia niekad net jos veido pamatyt.
Matau aš visą Žemę ir pas Naglį kelią...
Tavęs jis laukia, bėk su Nemunu, mergyt.

Tiek daug prabėgo laiko, slėnys išplatėjęs,
Galingi vandenys pritilo bėgti greit.
Mera pajuto – sensta. Kas galvelėj dėjos!
Paskui tvirtai nusprendė – širdgėlą paslėps,

Toliau kartu keliaus su Nemunu plačiuoju
Per žalias žemumas ligi krantų baltų.
Nevėžis štai atplaukia ir Dubysa moja,
Ryškia vingiuoja juosta mėlynų bangų.

Toliau derlingos plyti jotvingių žemelės,
O dar toliau – paparčiai Prūsijos gražios.
Paunksmėn šaukė pailsėti pušys kelios,
Senieji girios ąžuolai  nuo Ilguvos.

– Užsuksiu aš trumpam, kokiai tik valandėlei, –
Mera tvirtai nusprendė. Ji pagelbės sau.
– Tai šventas medis, –  ir žynys šakas pakėlęs,
Prisėdo prie Meros. – Kasdieną čia lankaus,

Tai mano valdos. Dar vaikystėje nuo seno
Mes saugojom girias ir protėvių dvasia
Galinguos medžiuose su mūs dievais gyveno
Ir keliu vesdavo ugnies šviesa šventa.

Užgniaužus kvapą klausėsi Mera senolio,
O Ilgis porino sakmes be atvangos.
Jau aušo rytas. Ant žolės rasa nupuolus
Sublizgo deimantais žaismingai spinduliuos.

Paklausė žynio –apie Naglį negirdėjo?
Mera lėtai pakilo. Grįžus atgalios
Prisijungė prie seserų. Tas ryto vėjas
Lengvai bangoms šnabždės ir tolin vis vilios...