Pabudau. Šalia žmona. Ne mano. Negali būti mano. Svetima. Mano lovoje. Ką ji čia veikia? Paklausti? Įdėmiai įremiu žvilgsnį. Neišdrįsiu. Bijau. Ji agresyvi. O juk agresija sukelia agresiją! Kaip pašauksi, taip atsilieps. Kaip ji man, taip ir aš jai! Neišdegs – manęs nesudirbs! Apsiginsiu! Reikia pult pirmam!
Nusisuko. H-m-m lipa iš lovos. Kur? Ką ji veiks? Aš jos bijau. Kodėl taip šlapia? Kakta rasoja šaltu prakaitu. Dieve. Rankos dreba. Išėjo. Nieko nesakė. Matyt, kažką rezga. Tyli kiaulė gilią šaknį knisa. Užsitrauksiu antklodę. Ne. Stebėsiu. Seksiu. Eisiu iš paskos, tirsiu. Matai, prausiasi. Šukuojasi. Staiposi prieš veidrodį. Prieš ką dabinasi? Nervina ji mane, ryškiai nervina. Matai, kokia ji. Koketė! Paleistuvė! Ragana! Mano žmona? Ne mano? Mano? Čia šitaip elgiasi mano žmona? Na jau ne – tuoj ją išauklėsiu, bus jai staipytis!

U-tiu-tiu-tiu... U-tiu-tiu-tiu... Mano! Viskas mano! Mano! Šitas kambarys ir dar kitas, ir vonia mano, ir šaukštas mano, ir užuolaidos mano! Mano! Viskas mano! Ir tos kelnaitės mano, ir liemenėlė! Pasipuošiu, pasimatuosiu...
– Ko žiūri akis išsproginusi! Ką, negaliu! Tu tai gali staipytis, o aš negaliu!

Kur velkat mane iš mano namų?! Sako – mano? Ir dangus mano? Ir žemė? Ir parkas? Sakot, eiti pasivaikščioti po savo parką? Sakot, apsirengti, nes sušalsiu? Ir ta upė mano! Mano? Jūs sutinkate? Kodėl jie žvejoja mano upėje, kas leido?! Sakot, nesismulkinti dėl tokių niekų, aš turtingas. Taip, aš turtingas! Viskas mano, aš valdovas, prašom deramai su manimi elgtis!
– Kur mane vežat? Į rūmus? Ten mano namai? Čia mano namai? Kur mano namai?! Ką jūs darote! Nebadykite manęs, ne, aš ne narkomanas, ne!

Kodėl jie visi baltai apsirengę? Ir aš. Kas aš? Kur aš? Čia ir visur. Čia ir visur. Čia ir visur. Visur, visur, visur... Aš lapas, aš paukštis, aš debesėlis, aš dievas... Dievas aš dievas! Nejaugi čia rojus? Netoks... Netoks... O gal čia pragaras? Štai ten kažkas žybčioja. Velniūkštis! Aš jį tuoj pagausiu, tuoj, rupūže, tave pagausiu! Tuoj... Žinosi, kaip neprašytas valkiotis po mano valdas! Še tau! Še tau! Še tau!
Kokie vaistukai, kokie?! Kokie raminantys. Aš jums sakau – ne narkomanas aš, ne! Nebadykite manęs, ne !

Lietus. „O už lango lietus“, „Lietus Lietuvoj...“ Lietus, lietus, lietus... už lango. O kur langas? Kur aš? Tai kurgi aš? O kas aš? Petras. Aš Petras. Tai ką aš čia veikiu?
– Sesute, ką aš čia veikiu? Kas aš? Petras, aš Petras, uola taip sakant. Žinote? Žinote, kad aš raktininkas? Koks dar raktininkas? Kokius vartus? Atleiskite, ponia, bet aš Petras –vairuotojas iš Kėdainių, Petras! Sakot – netikit? H-mm-m… Ir ką tai galėtų reikšti?