Kaip ta sėkla paguldyta aruode...
Sulipdyta iš tonos randų,
Nuskandinta saujelėm maldų
O paskui sunaikinta ugnies.
O ugnis sumaišyta iš norų,
Surašytų ant drėgno akmens,
Surašytų savom rankom
Pasiklydusiom vakaro vėtrų
Žaibuos.
O tos rankos,
Visaip išdabintos,
Aptrupėjusios numylėta žeme,
Iš dangaus
Atkeliavo,
Sakė visi mes iš ten.
Kaip ta sėkla paguldyta aruode
Iš šešėlių vien
Šviesą šaukiuos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietus
Sukurta: 2013-01-12 15:27:31
Ačiū už kritiką ir ne tik. Spika, negalvojau, kad visos mano rašliavos tokios vienodos (:
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-01-12 13:43:50
Labai Jums neįprastas toks stilius. Man labiau patiko seniau rašytos eilės
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-01-12 13:20:20
ar reikalingas toks kritiškas racionalumas: užtektu dviejų strofų ir be to ar ano?..Logiškai galvojant, tada užtektų ir vieno žodžio, perdaug - vienos raidės, dar pereboras - užtektų tik vieno pirstelėjimo. Tada uždarom ŽŽ, o visas knygas atgal perdirbam į medžius. O šitam eilėraštyje, mano šviesia galva, yra tiek kiek ir reikia.
Anonimas
Sukurta: 2013-01-12 09:15:25
Viskas čia gerai.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2013-01-12 08:14:07
Gražu, bet mano žila galva, užtektu dviejų strofų ir be žodžio: žaibuos. Mat kitos dvi jau - kitokios su kitokiu ritmu ir grafika :)