Pro šalį slinko vis nauji žali galiūnai,
Pajautos slėnis ir piliakalniai penki.
O kitoj pusėj Dainava, žemiau jos – Gudai.
Šventi miškai ir girios upės apsupty.

Troškimas kuo greičiau pasiekti Naglį brangų,
Ją vedė vis pirmyn dienom, tamsiom naktim.
– Sustoki, pailsėk, – šnabždėjo vėjas, bangą
Vis glausdamas meiliau... – Pažaiski su manim...

Tikėjimu, viltim ji baidė saldų miegą.
Bet vieną vakarą užmerkė jai akis
Pietys atskridęs. Rūpesčiai, vargai atlėgo,
Ramybė liejosi. Numigs kolei prašvis...

Sapnavo ji šventas girias, žvėris visokius,
Ūla skardeno, netolies – Grūda... Strauja...
Karaliaus šulinys... Jai lengvas vėjas suokė
Gražias legendas, padavimus... Tik ryte

Pakirdusi iš gilaus miego vėl keliavo,
Skubėjo bėgt greičiau, bet lėtino tėkmė.
Lengva banga pamojo ji pakrantės klevui,
Pirmyn nuplaukė. Ir kokia dabar prasmė

Skubėti? Lėkt akis išdegus? Greitai rytas.
Pakils iš naujo dar viena šviesi diena.
Ir mėnuo neskuba, danguj dar ryškiai švyti...
Tik kas per alasas? Kas bilda tamsoje?

Gal Nerį kelt? Tiek to, tegul ramiai sau ilsis.
Kas tai galėtų būti? Gal kokia dvasia?
Šventoji skuba. Ilgas kelias. Kiek pailsus,
Iš Sėlos aukštumų vis bėga tekina.

Troškimas vienas jos – į Nerį įsilieti.
Šilelis Anykščių ir Voruta šventa,
Ir Puntukas, ir Deltuva toli paliko...
O štai ir tikslas... Mokų tik visa šeima

Pastojo srovei kelią. Keltis mat nusprendė
Į kitą upės pusę. Tėvas su sūnum
Į statų kairį upės krantą smėliu dengtą
Užlipo sunkiai. Paskui juos tik garsas – bumpt...

Mokienė iš paskos... Į vandenį įkrito.
Lig vidurio nuslinko. Jos lemtis tokia.
Net šiandien guli ji tenai... Kiekvieną rytą
Ją saulė kelia ir prasideda diena.

– Sesule, na sakyk man ką gi tu girdėjai
Apie jaunuolį Naglį? Gal ką nors žinai? –
Mera rankas ištiesus ir nusilenkus vėjui,
Į Šventąją suskubo kreiptis nuolankiai.

Šitoji tik liūdnai pakraipė galvą šviesią...
Linksma prabudo Neris: – Nemunas greta!
Tuojau paklausim jo. Mums ranką savo tiesia!
Kokia laiminga aš! Nuo šiolei visada

Kartu visur su juo. O mano brangios sesės!
Ilgai keliavo jis nuo Gudijos miškų.
Gerieji debesys jį dieną kreipė tiesiai
Į kelią, vedantį kur laukti aš turiu.

Naktim piktieji vėjai Nemuną klaidinę... –
Ir jis pradėdavo tekėt kita kryptim.
Gerai, aušra nušvitus, keliskart grąžino
Į seną vagą. Prasilenktų su manim.

Merkys laiku jam ištiesė pagalbos ranką.
Ties Birštonu nakty pakriko jis visai –
Padėjo Verknė jam, paėmus už parankės
Kartu prasiveržė pro ***rėvą sumaniai.