Širdis džiaugsmu suspurdo, atsirado jėgos –
Seselė Žeimena jos lauks ligi laidos.
Ir nuskubėjo, nuvingiavo ir nubėgo...
Pamojus Nalšiai, glėbin puolė Žeimenos:

– Aš tau padėsiu, plauksime kartu pas Nerį.
Ji viską gali, žino. Tau neatsakys.
Ir švelniom rankom, tais žaliais vandens plaušeliais
Susiglaudė. Kai papūtė gaivus Rytys,

Tėkmė jų pagreitėjo. Galvoj sukos mintys.
O kaip svajojo ji...Greit Naglį pamatys...
Ir plaikstėsi bangom jos kasos nesupintos,
Naktim vanduo žėrėjo, švietė pilnatis.

Na, pagaliau... Priešais akis – erdvė plačiausia
Ir ten, labai žemai tarp išdidžių kalvų,
Didingam Neries vandeny mėnulis prausias.
Mera su Žeimena sustingo. Jos kartu

Pamatė **Neries Bobą. Šitaip ji kas naktį
Vis klaidžioja krantu ir šneka su savim
Ir liūdesiu, šešėliu pats gali patapti...
Tada ateina galas bet kokioms viltims.

Dvi sesės įsiliejo į didingą upę,
Krantai kabinosi į vandenis skaidrius.
Suprato Neris Merą, švelnumu apsupo:
– Tavo skausmu giliu dalinsimės perpus.

Man Žemė Motina kadais griežtai prisakė
Plukdyti savo vandenis tik Dauguvon.
O kiek jėgų, kiek ašarėlių... Kolei saugiai
Aš Nemuną pasieksiu... Plaukiu nežinion,

Bet nieks nesustabdys gausios tėkmės manosios,
Buivydžių kilpą didelę aš apsukau,
Penkias salas supyliau... Kaip toliau man klosis,
Nežino nieks. Keliauti debesims lengviau...

Pagirdykit mane dažniau, brangieji mano,
Stipri kaip niekada ir dar, tikiu savim.
Pakelk akis dangun. Matai? Tai vėjas gena
Skaidrius lietaus lašus. Viena svaigia mintim

Aš gyvenu – greit susitiksim, Nemunėli.
Žinau, kad labai lauki, pas tave skubu... –
Nutilo Neris susimąsčius. Mera vėlei
Visas surinkusi jėgas, dabar kartu

Su dviem seselėm skynė sunkų ilgą kelią
Srove galinga ten – į vakarus, pirmyn...
– Štai Verkiai, Lizdeika, o dar toliau –Vilnelė
Greit bėga, skuba susitikti su manim.

O sengirėj, slėny plačiam – namai Perkūno
Išdidūs stūkso, dega amžina ugnis.
Tvora aukšta. Toliau Krivių Krivaičio rūmai
Ir bokštas apvalus. Gal dievas šis prabils?

Mera, matai? Garbusis šventas šis dievulis
Atvyko iš toli, iš Mėguvos miškų.
Paklauskim jo, tikrai žinos kur kelias guli,
Kaip jūrą mums pasiekt. Juk jam tai nesunku.

Mera nusilenkė šventajam iki žemės:
– Padėki dieve man, pas mylimą skubu.
– Žinau tavo vargus ir ką likimas lemia –
Abiems per amžius būti visada kartu.

O koks šaunus jaunuolis! Pažinau vaikystėj,
Kai šventoj girioje dar jaunas gyvenau.
Tas kelias tolimas. Ar nebijai paklysti?
Tavęs jis visad laukia. Viduje šviesiau...

Širdis stipriai suspurdo, džiaugsmas išsiliejo.
Mera pirmyn suskubo su jėga nauja.
Belieka palinkėti jai tik gero vėjo,
Sraunaus vandens tekėjimo gilia vaga.


**Neries Boba – undinė, upių martelė.
Tai jauna mergina, nusiskandinusi dėl nelaimingos meilės.