Kūna nusprendė eit pas garsiąją Akmenę,
Kuri gyveno girių glūdumoj pačioj.
Prie Beržuvio, laukymės pakrašty nuo seno,
Savo mažoj, kuklioj trobelėje pilkoj.

Ilgai ieškojo. Pagaliau pamatė dūmus,
Šermukšnį augantį ir krūvas akmenų
Su paslaptingais duburiais, ženklais Perkūnui,
Aukas ir šventą ugnį ant kelių iš jų.

Žiniuonė gydė sergančius, visiems padėjo
Kas tiktai kreipėsi. Neliko užmaršty
Geri darbai. – Senele... –liejas ašarėlės...
Mergaitės žodžiai skamba liūdesio pilni...

Išklausė godą, Kūnos širdies skausmą gilų,
Nusprendė jai padėt, pagailo jai jaunos.
– Turi tu eit į ten, kur saulė leidžias tyliai,
Smėlėti ten krantai ir bangos tyvuliuos.

Šią naktį dar išeik. Dienom nedrįsk keliauti,
Sargybiniai pagaus, namo vėl sugrąžins.
Turėsi atkentėt prieš tėvą savo kaltę,
Apvesdins už nemylimo, išveš... Kažin

Kaip pasisuks likimas,ak brangioji, tavo?
Skubėki su naktim ir nieko nebijok.
Sunki kelionė bus. Va ten, už ano klevo
Vingiuoja tavo kelias – ilgas, ilgas toks...

Bet Kūnai nepasisekė, tarnai pamatė
Ir tėvui išdavė. Sudie, mano brangus!
Delčia už debesies. Tiktai laukinės katės
Už lango gailiai kniaukia ir nakties dangus

Kabina šviečiančias žvaigždes, rasoj nuplovęs.
Aukščiausiam pilies bokšte uždaryta ji.
O dienos ilgos bėgo, skaudžios ir vienodos.
Girdėjosi dejonės ir dienoj, nakty.

Visų dangaus galybių šaukės į pagalbą,
Jos šauksmą aidas nunešė toli, toli...
Išgirdo debesėliai, pakeitė net spalvą,
Pravirko susiglaudę, jūros apsupty.

– O sūrios bangos! Neškit Nagliui skaudžią žinią,
Kūna taip kenčianti dėl meilės jam karštos.
Išgirdo šis. Širdis tik verda, mintys pinas,
Nespės laiku nuvykt, taip greit jis nevalios...

Nalšia toli, o Rusijos piršliai artėja
Ir tikslas jau čia pat. Jų niekaip neaplenkt.  
Ne vieną jaunikaitį grožis pakerėjęs...
Reikia nuspręst greičiau ir svarbų žingsnį žengt.

Užlipo Naglis į aukščiausią krašto kalną,
Kur degė dievų garbei amžina ugnis.
– Garbus Praamžiau, tėve, mus tava pagalba
Išgelbėtų, kitaip nelaimė pražudys

Dvi jaunas širdis. Aš karštai prašau, pagelbėk,
Ant aukuro dedu savo visas dienas.
Padėk nelaimėje! – Taip šnara žalios kalvos
Ir vėjas ūbauja vien pasakas liūdnas.

– Gerai, – išklausęs Naglį tarė garbus senis.
– Išaušus, ji pavirs srauniaja upele.
Sulaukt jos privalai. Nors būsi jau nusenęs,
Vis tiek turi jos laukt, kitaip išnyks galia.

Jaunuolis davė žodį ir, kas benutiktų,
Stovės jis ant kalvos ir mylimosios lauks....  
O žemėje Nalšios rusų piršlelį diktą
Valdovas pats sutinka. Greitai turi aušt.