Ar mane tu pažįsti, namo dvasnoje spurdanti kirmėle?
Ar girdi, kaip verkiu, per vamzdynuose kliokiančias paplavas?
Dėl gimties ar mirties korio sienos nevirpteli.
Šukių sluoksnį formuojantys, pasirūpinkit saugančiu papades apavu!

Paskui atliekų šliūžę neįvertinti seka valytojai,
Reklamas dieną - naktį sniaukroja nepagydomos koserės,
Apie žygdarbius tyli fasadų išeižėję plytos.
Dovanų tau nešiau, bet jas skersgatvy žiurkės nukosėjo.

Kaip norėčiau išvyst tavo veidą, godumo neiškreiptą,
Ir įkvėpt, kol alkūnė tarp šonkaulių plaučių nespaudžia.
Rasti žmogų minioj ir nubraukti jo ašarą - įvykis.
Argi džiunglių taisyklės tarp mūrų užjausti uždraudžia?

Kaip nuplėšt nuo savęs odą normų, išlįsti iš grafikų,
Kuriuos kraujyje rašė gyvenimas metai iš metų?
Įsileisk! Ateinu ne nuskriaust, bet nušluostyt agonijos prakaitą.
Iki šiolei be veido - tikriausiai jį būsiu pametusi.

Nušvitai? Tu šypsaisi, išlindęs iš savo kokono.
Išsiritom kartu iš vikšrelių į skraidančių stadiją.
Tik per klaidą jus apšaukia kirmėle, pone.
Radot manąjį veidą? Dėkoju. Džiunglės mūsų nepaveja.